Ištuštėjususia gatve jaunimas ritina rąstigalį, perrištą raudonais kaspinais.
Tolumoje pasirodo naujutėlaitė karinė mašina. Dideliu greičiu ji lekia link mūsų, jau galiu įžiūrėti dvi dešimtis kovai pasirengusių kareivių. Įsitaisau tarpuvartėje, iš kur galėsiu nufotografuoti mūšį. Stebiuosi, kad aplinkui niekas kautynių nelaukia, visi užsiėmę savimi: sportininkas kursto laužą, prekeiviai abejingai rūko.
Staiga sužviegė stabdžiai, į dangų pakilo dulkių debesis ir grėsmingasis sunkvežimis nėrė į šalutinę gatvę. Treninguotas tvarkdarys į laužą įmetė dar porą padangų.
Maištas Nepale prasidėjo prieš dešimtį metų, kai maoistai surinko nuskurdusių kaimiečių kariuomenę ir pranešė, kad nuvers karalių, o ant monarchijos griuvėsių pastatys socialistinę respubliką. Kareiviai šventai tikėjo, kad šautuvais įveiks korupciją ir skurdą. Iš pradžių socializmas Himalajuose atrodė nesąmonė ir kraupus košmaras, bet netrukus virto tokia pat kraupia realybe. Per aštuonerius kovų metus žuvo šeši tūkstančiai žmonių.
O 2001-ųjų vasarą princas iššaudė visą karaliaus šeimą. Pirmas krito žmonių mylimas karalius Birendra, po kelių minučių sūnus nušovė motiną, seserį, jaunesnįjį brolį, dėdę ir tris tetas. Galiausiai jis ir pats nusišovė, nes tėvai neleido vesti tos, kurią jis buvo išsirinkęs. Tokia yra oficiali tragedijos versija.
Atvykę medikai pamatė, ko nėra net Šekspyro dramose – kraujo klanuose gulėjo dešimt karaliaus šeimos narių. Princas, iššaudęs visą savo giminę, buvo paskelbtas karaliumi: jo širdis dar plakė dvi paras, nors smegenys buvo jau negyvi.
Išgirdęs dramatiškus pranešimus, paskambinau savo draugui Ramu.
– Baisios skerdynės, – garsas iš Katmandu vėlavo, trūkinėjo. – Ar gali įsivaizduoti, kad princas Čarlzas nušauna karalienę Elžbietą ir princą Filipą, brolius Edvardą ir Endrių, princesę Aną, savo sūnus Viljamą ir Harį, o po to ir pats nusišauna? Ir kodėl? Todėl, kad visi nusistatę prieš jo vedybas su Kamila.
Visas Katmandu žinojo apie ūmų princo būdą, aistrą alkoholiui, narkotikams ir ginklams. Bet kaip nušauti aštuonis žmones skirtinguose kambariuose ir dar skirtingais ginklais, kai rūmus saugo keli šimtai gerai paruoštų kariškių, o gerai treniruoti asmens sargybiniai lydi kiekvieną karališkosios šeimos narį dieną naktį neatsitraukdami nė per žingsnį? Žmonės įsitikinę, kad tą naktį įvyko perversmas. Sako, kad šaudė keli kileriai, užsidėję meistriškai pagamintas princo kaukes.
Prieš penkerius metus, kai čia atvažiavau pirmą kartą, apie maoistus dar niekas nekalbėjo, gatvėse nemačiau nė vieno kariškio. Pernai eidamas aplink Anapurnos kalną, mačiau kaip kiekvieną kaimą saugo policijos būriai; ginkluoti vyrai vakarais liepia užsidangstyti langus, o turistams neleidžia dainuoti. Gidai prižiūri, kad visos išvykos baigtųsi saulei šviečiant ir vakare niekas iš viešbučio nekištų nosies. Iš Gorkos regiono kilęs mano gidas Tilakas papasakojo keletą susidūrimų su maištininkais. Buvau ir aš pasirengęs sumokėti jų reikalaujamą mokestį. Amerikiečiai turi mokėti 15 dolerių, britai ir vokiečiai –10, o rusams nereikia. Nežinodamas, kuriems maoistai priskirtų mane, kišenėje visada laikiau paruošęs keliolika dolerių. Lauktas susitikimas neįvyko, bet Tilakas sakė, kad juokauti negalima. Jis lydėjo vokiečius, kurie su maoistais išdidžiai ginčijosi, bet, kai pamatė granatą, susimokėjo išsyk. Ir buvo užsispyrę britai, kuriuos maištininkai tris paras laikė daboklėje, kol principai suminkštėjo.
Ar yra pasaulyje dar kur nors ramus kampas, svarstau irdamasis triukšminga gatve.
– Hašiš, mister, – šnibžda man į ausį dvylikametis bernas.
– Ar aš panašus į narkomaną? – klausiu vyruko.
– Nesvarbu! Mano hašišas labai geras.
– Kitą kartą.
– Tai nusipirk kitam kartui!
Kažkada Katmandu buvo šventa vieta viso pasaulio hipiams. Visi žinojo, kad gera žolė parduodama Pietų Afrikos mieste Durbane (Durban poison), dar Tailande, tačiau savo laisva dvasia, pigia nakvyne ir lengvai pasiekiamu hašišu joks pasaulio miestas negalėjo lygintis su Katmandu. Kai 1972-aisiais karalius hašišą uždraudė, hipiai, sako, dingo iš miesto per vieną naktį.
Dabar Katmandu perima visas Vakarų pasaulio linksmybes. Penkių žvaigždučių viešbučiuose per naktis veikia kazino, grožio centrai su masažais ir voniomis, netoli oro uosto mačiau saulės išdegintą golfo aikštyną. Tamelio baruose užsilikę gyvi hipiai varo 80-jų roką, o dulkinoje gavėje rikšos laukia kauštelėjusių alpinistų.
Ir šiandien niekur nepajudėsime. Galime vėl grožėtis miestu. Su Mindaugu nusprendžiame aplankyti Pataną ir Bahtapurą.
Užsukęs į Pataną jaučiuosi įlindęs į seną Pasolinio filmą kartu su “Tūkstančio ir vienos nakties” veikėjais. Ta knyga niekur neprasideda ir niekur nesibaigia, ir Patanas toks yra. Matyt, todėl Pasolinis, prieš trisdešimt metų sugalvojęs filmuoti arabų meilės istorijas, pasirinko jį. Čia nerasi nei pradžios, nei pabaigos. Čia niekada nepamatysi visko, nes po kelių minučių grįžęs ta pačia gatve, jos nebeatpažinsi; ji bus jau kita, visai kitos šventyklos ir šventieji kiti. Šiandien aš vėl atsidūriau filme, matau tuos italų aktorius, esu vienas iš jų ir nežinau, kur fantazijos, o kur realybė. Matau Pazolinio nufilmuotus varpus, prieinu ir paskambinu, čia pat tos mergaitės, sijojančios grūdus, va, jos čia pat, gali paliesti. Gatvėje prausiasi ir skalbia tos pačios moterys ir į jas vėpso tie patys vaikai. Japonai filmuoja ir aš jau vėl filme; po savaitės Osakoje jie mane rodys savo giminėms. Aš jiems šypsausi ir skambinu varpu. Motina krūtimi maitina kūdikį, pykstasi žiurkės, ant varpo nutupia balandis. Dažnai žiūriu tą Pasolinio filmą, nes jame nėra ideologijos, yra tik nenutrūkstantis gyvenimas ir praeities ilgesys. Kai aš čia prisėdu ant šventyklos laiptų, ilgiuosi to, kas praėjo. Man patinka, kad tas filmas yra nesibaigianti kelionė. Likimas jo veikėjus mėto kaip skiedras nesibaigiančiame laike ir erdvėje, bet kelionės pabaigoje visi sugrįžta į senąsias vietas.
Lauke ant šventyklos laiptų sėdi kariai su neperšaunomis liemenėmis.
Šiandien Baktapure moterys išsipuošė ryškiai raudonais sariais, o vyrai užsidėjo naujas raštuotas kepures.
Čia niekas nerėkia, nemosikuoja rankom, aprimę vaikai ir ožkos. Kiekvienas sau.
Baktapuras yra amatų miestas, kuriame jau prieš šimtus metų garsėjo metalo meistrai. Monetas jie kaldavo ne tik savo karaliui, bet Tibetui ir aplinkinėms karalystėms. Dar labiau nei metalo meistrai iškilo statytojai, mums palikę grakščias pagodos stiliaus šventyklas su penkių aukštų stogais. Sako, kad Nepalo meistrai vėliau šį stilių atnešė į Tibetą, Kiniją ir kitas Azijos šalis.
Kai Bernardas Bertoluccis sumanė filmuoti “Mažąjį Budą”, ilgai ieškojo vietos, kur galėtų atkurti princo Gautamos - būsimojo pranašo vaikystės metus. Ten, kur Buda augo – Nepalo pietuose – likę tik raudonų plytų pamatai ir vartai, pro kuriuos jis išjojo, palikęs savo tėvą, žmoną ir ką tik gimusį sūnų. Bertoluccis ilgai blaškėsi, kol vieną dieną pamatė viduramžių miestą Baktapurą: jis didingas ir kartu intymus, čia gyvos visos praeities legendos ir mitai, čia susitinka visų laikų dievai ir deivės. Taip Buda apsigyveno Baktapure.
Vakarop Baktapure prasidėjo Bisket šventė. Pagrindinės gatvės vidury stovi vežimas didžiuliais ratais. Tai netgi ne vežimas, o penkių aukštų šventykla, kurios viduje dievas Bairabas. Rytinės miesto dalies vaikų minia griebia keturias storas virves, pririštas vienoje vežimo pusėje, vakarinės pusės kitoje – ir paeiliui trukčiodami ir šūkaudami “ai-se” bando išjudinti vežimą. Kas nutemps į savo pusę, toje miesto dalyje ir svečiuosis Bairabas visą savaitę.
Šventąjį vežimą saugo plikagalviai šventikai, jų pečius puošia gėlių girliandos, o balti drobiniai drabužiai krinta lengvomis klostėmis. Kraipau savo objektyvą jų panosėj, bet jie manimi vistiek nesidomi. Jie kažko ramiai laukia, o aš džiaugiuosi, kad esu taip arti Dievo.
Bernai stengiasi iš paskutiniųjų, bet didžiuliai mediniai ratai nė krust. Kiek vyresni bernai užlipę ant vežimo diriguoja, kad pastangos būtų sinchroniškos. Žiūrovų minia kantriai laukia, o vežimas joje atrodo kaip laivas, užplaukęs ant seklumos. Vakaro saulė paauksavo šventyklų stogus ir žiūrovų veidus, bet vežimas dar vietoje. Užėjo lietus, bet nė vienas žiūrovas nepajudėjo iš vietos. Nejudu ir aš, stoviu su fotoaparatu greta vežimo. Porą kartų užsižiopsau ir virvė skaudžiai kerta man per šoną.
Grįžęs randu švytintį Arvydą, kuris pagaliau rado keturiasdešimt aštunto numerio “Millet” batus. Sumokėjo 420 dolerių ir tai yra neregėta sėkmė, nes aš Hamburge mokėjau 720. Už ką? Gal kad ant mano bato užrašyta Everest, o ant jo - ne.
Rytoj dar niekur nepajudėsime, tad galime švęsti. Skaniausias yra “San Miguel” alus, bet šį vakarą gersime “Everest”, nes Vytui sukanka penkiasdešimt dveji ir jis nepaliauja galvoti apie Everestą.