– Žiūrėk į detales, kaip tiksliai nubrėžta linija. Kokia didinga veido išraiška, kokia ekspresija. O spalvos kaip gražiai pereina. Jūs čia sutiksite daug amatininkų, kurie pataikauja Vakarų turistams, geidžiantiems antikvariato. Dabar kiekvienas pardavėjas turi “antikinių thankų” – dulkėmis ir suodžiais pasendintų paveikslų, kuriuos nutapė prieš savaitę. Jeigu žmonės nori tokių, tegul perka. Bet aš tuo neužsiimu. Žiūrėk, kokia pavydo išraiška!
Mindaugas jau valandą guli ant grindų ir vis žavisi:
– Very nice, very nice!
– Man kuria talentingiausi Himalajų meistrai, - sako pardavėjas. - Štai šią mandalą sukūrė Tibeto lama, gyvenantis Himalajų priekalnėse. Tris mėnesius jis sėdėjo prie šio darbo.
Ir vis traukia naujus darbus, ir vis “unikali” arba “neprilygstama” tanka, o pabaigoje iš apatinio stalčiaus ištraukia dar glėbį rulonų:
– Dabar parodysiu savo šedevrų kolekcija! Žiūrėk, kokios dieviškos linijos, spalvos ir Budos akys!
Budos akys iš tikro nepaprastai skvarbios; nėra abejonių, kad jos kiaurai permato mus. Sulygęs padorią kainą, išsirenku Atjautos Budą. Kai grįšiu iš kalnų aš ją pasiimsiu, įsiūtą į tamsaus brokato aptaisus. Bus įsiūtos ir dvi juostelės – raudona ir geltona – vartai, pro kuriuos Buda ateis į mano pasaulį. Nuo nepašvęstųjų akių paveikslą slėps šilkinė užuolaida. Gopalas mane pamoko, kaip ją pakelti ir, perkišus per virvutę, dailiai paskleisti.
Ir vėl pasineriame į buitį: mažytėje parduotuvėje perkame kelionei ūkiško muilo ir drėgnų servetėlių, kurios būtinos sausame Tibeto klimate.
Muilo pardavėja, išsipuošusi ryškiais nevari tautos raštais, tikra gražuolė, neprašyta pataria važiuoti link Baktapuro, kur šiandien rengiamas spalvingas festivalis. Nepaliečiai švenčia kasdien, nes dar nebuvo dienos, kad Katmandu gatvėse nesutikčiau kokios spalvingos eisenos ar aukojimo. Gražuolė paaiškina, kad jie Naujuosisu Metus švenčia septyniskart: kinų, šerpų, anglų (ji taip vadina mūsiškius Naujuosius).
– O šiandien jūsų tikrieji - Nepalo Naujieji? – klausiu.
– Taip, bet tas festivalis visai ne naujametis. - sako tautinė gražuolė. - Nepraleiskite progos pamatyti.
Ant laikraščio skiautės ji nubraižo, kaip ten važiuoti. Kitoje skiautės pusėje nuotrauka iš vakarykščio policijos susidūrimo su demonstrantais. Tekstas nepali kalba, bet viešbutyje girdėjau šnekant, kad buvo šiek tiek kraujo.
Kai vakare nupasakotoje vietoje išlipome iš taksi, pasirodė, kad atsidūrėme prie pragaro vartų: griaudėjo būgnai, visi žėrė ant mūsų rausvus dažus ir primygtinai siūlė iš metalinių arbatinukų patraukti ryžių degtinės. Mindaugas pabandė, o aš išsigandau. Nesinori paskui laiko leisti tualete.
Kuo labiau į naktį, vyrai tuo smarkiau mušė būgnus ir pūtė dūdas, nešiojo dievus, apkrautus gėlių girliandomis, o jų gražuolės moterys, susisupusios į nuostabius sarius, vorele dievams aukojo vaisius ir ryžius. Vyriškiai jau buvo pavargę nuo visuotinio džiugesio ir ryžių vyno, jų kojos linko po medinio dievo našta. Per tokias šventes dažnai vyrai peiliais susiremia dėl moterų ir, kaip taisyklė, du trys nukeliauja ant laužo prie Babmati upės.
Spalvinga moterų vora, lydima triukšmingo dūdų orkestro, suko siauromis gatvelėmis nuo vieno dievo prie kito ir žėrė jiems į akis ryžius. Voltorna, klarnetas, trimitas ir daug būgnų. Kartais melodija suskamba visai darniai, bet dažniausiai kiekvienas pučia savo. Muzikantams tarp kojų veliasi antys ir šunys.
Paskui orkestrų radosi daugiau. Apleistame name užtikau tris jaunus vyrus, ekstazėje pliekančius tris didžiulius būgnus. Klausytojų čia nebuvo, o iš muzikantų akių mačiau, kad jie jau gilioje nirvanoje.
Lauke vėl būgnai ir šaižios metalinės lėkštės. Šoka tik vyrai. Ir vėl į akis rusvi dažai, o į gerkles – ryžių degtinė rakši.
Vakarą leidžiame su Ramu, kuris jau daug metų užsiima turizmo verslu. Kažkada jo firma klestėjo, dabar reikalai pašlijo. Pirmas smūgis buvo, kai susipyko su broliu Gyanu ir išsidalino kartu kurtą bendrovę, o antras, kai moistai išbaidė turistus.
Valgome Tibeto valgius, bet su kinų lazdelėmis. Ramu alaus negeria, nes nugriuvo nuo motociklo ir gydosi. Šiaip jis niekada neatsisako pašildyto “Carlsbergo” arba su karštu vandeniu praskiesto viskio.
– Kai grįšite iš kalno, išgersiu su jumis, – prižada Ramu ir papilsto mums aštrios ryžių samanės – rakši.