Čia prieš 51 metus, 1961-ųjų balandį, buvo pasodintas pirmasis ąžuolas, simbolizuojantis garsųjį Jurijaus Gagarino skrydį į kosmosą, kai šis kosminiu laivu „Vostok“ apskriejo Žemę ir tapo pirmuoju žmogumi, pakilusiu į iki tol dar neregėtas erdves. Ta proga vienas astronomija besidomintis miestelio gyventojas, tuomet – pradinės mokyklos vedėjas, mokytojas, dabar jau amžinąjį atilsį, Eduardas Timukas pasodino pirmąjį ąžuolą – taip jis norėjo pagerbti garsųjį rusų kosmonautą.
Miestelio gyventojai, paklausti, ką žino apie Kosmonautų alėją, iškart nukreipė į E. Timuko sūnų Kęstutį. „Oi, tai buvo seniai, dabar visi jau užmiršo tą sodintoją ir prižiūrėtoją, – pokalbio pradžioje nusijuokė 76 metus skaičiuojantis vyras. Jis iki šiol prisimena, kaip tėvui tuomet padėjo sodinti medžius ir kam kiekvienas medis skirtas. Apie šią iniciatyvą, Kosmonautų alėjos atsiradimą ir jos istoriją Kęstutis sutiko pasidalyti su lrytas.lt skaitytojais.
1938 metais E. Timukas Likėnų kurorte pasodino beržų alėją, vėliau buvo ištremtas į Sibirą, o grįžęs nusprendė, kad jo iniciatyva galėtų atsirasti dar viena medelių užuovėja. „Mano tėvukas buvo geras žmogus, domėjosi astronomija ir labai mylėjo gamtą. Jam visuomet rūpėjo visuomeniniai dalykai, todėl nusprendęs pagerbti kiekvieną į kosmosą išskridusį žmogų, jis prie kelio jiems pasodino po medelį. Vėliau nuolat juos prižiūrėdavo, laistydavo, pririšdavo. Dažniausiai jis užsiimdavo vienas pats, kartais jam padėdavo mokiniai“, – prisiminė Kęstutis.
Kiek tiksliai vardinių medžių iš viso pasodinta, Kęstutis jau nebeprisimena. Žino tik tiek, kad garsios to meto asmenybės neliko nepaminėtos. Kosmonautai Jurijus Gagarinas, Adrianas Nikolajevas, Valerijus Bykovskis, Vladimiras Komarovas, Aleksejus Leonovas, Sergejus Volkovas, Georgijus Dobrovolskis, vienintelė moteris kosmonautė Valentina Vladimirovna Tereškova – visiems E. Timukas paskyrė medį. Vyrams po ąžuolą, o V. V. Tereškovai – liepą. Vėliau alėja pagyvinta ir kitais medžiais.
Kęstutis pasakojo, kad prie kiekvieno pasodinto medžio tėvas iškaldavo lentelę, kurioje būdavo parašyta, kas ir kada išskrido, kada sugrįžo. „Tėvukas tą dieną, kai sužinodavo, kad jie išskrenda, tą dieną sodindavo po medelį“, – pasakojo jis pasidžiaugdamas, kad tuomet žmonės važiuodami pro šalį sustodavo, paskaitydavo ir žinodavo, kada koks kosmonautas išskrido.
„Dabar nė vienos lentelės nebeliko, o sovietų laikais ir kuolai mediniai buvo, ir tvorelės. O dabar viskas išpuvo, tėvukas numirė ir nebeliko kam prižiūrėt, – nuogąstavo Kęstutis, tačiau džiaugėsi, kad ilgą laiką buvęs žvyrkeliu, dabar kelias – asfaltuotas, neseniai atsirado ir nauja, šįkart – medinė, iškaba, skelbianti, kad ši medžiais apsodinta kelio atkarpa – neeilinė. – Prie jos labai prisidėjo miestelio seniūnas Giedrius Kubilius.“
Kęstutis iki šiol pamena, kaip prie pirmojo, J. Gagarinui skirto, ąžuolo jie su tėvu dar spėjo įsiamžinti nuotraukoje. „Mums su žmona kaip tik buvo gimęs sūnus, fotografijoje pozuojame prie medžio laikydami jį ant rankų, – sako Kęstutis, tačiau apgailestauja, kad kur ši nuotrauka, jis nebežino. – Ne viską pavyko išsaugoti.“
Pusės kilometro atkarpoje mašinos važiuoja ne taip ir dažnai – čia greičiau sutiksi švilpaujantį traktoristą ar dviračiu riedančius ūkininkus. Ir net jei jiems šis vaizdelis – kasdienis ir dažnai net nebepastebimas, vis dėlto daugeliui Lietuvos gyventojų – atrakcija. Galbūt šios Kosmonautų alėja vadinamos atkarpos negalima lyginti su garsiąja Maskvos memorialine alėja Ostankino rajone, tačiau visuomet džiugu, kad tokie dalykai Lietuvoje apskritai egzistuoja. Kas ten žino, gal kada atsiras ir naujų idealistų žmonių, naujų medžių, ir lentelių, ant kurių bus iškalti nebe rusų kosmonautikos didvyrių vardai, o lietuvių, kurie jei ne į kosmosą bus nuvykę, tai bent nusipelnę aviacijos ir kosmonautikos srityje.