Pasaulyje yra keturiolika kalnų, aukštesnių nei 8000 metrų, ir aštuoni iš jų priklauso Nepalui. Tarp jų ir Everestas, kurį nepaliečiai vadina Sagarmata. Jie – budistai ir induistai - tiki, kad kalnai jungia dangų ir žemę, o viršūnės yra dievų buveinės. Ten, toje šventoje erdvėje, pasitraukę atsiskyrėliai ir išminčiai pasiekia mistinę vienybę su dievybėmis. Pusė Nepalo dainų yra apie meilės kančias, kita pusė – apie Himalajus.
Per pusryčius vadas klausia:
– Kas iš jūsų buvo septyniuose?
Mes su Mindaugu buvome tik šešiuose. Septyniuose buvo klaipėdiškis Saulius ir Eugenijus. Prieš porą metų jie įkopė į Lenino viršukalnę. Vadas ten irgi buvęs. O pernai jis pabuvojo beveik devyniuose – Evereste.
– Ar Leniną viršūnėj matėt? – klausiu.
Susiginčija. Vadas matė, Eugenijus - ne. Matyt buvo užpustytas. Kiekvieno kalno viršūnę žymi koks nors ženklas: kryžius, žvaigždė ar šiaip kokia geležis. Kažkas matė vyriškį, į viršūnę tempiantį storą plieninę spyruoklę, kitas – geležinę lovą. Kažkur vyrai įbetonavo šachtininko kirtiklį, kitur – pastatė paminklą durnumui.
Sukrauname maišus. Seife paliekame kreditines korteles – ir taip pamažu nutrūksta mūsų ryšys su civilizuotu pasauliu.
Eugenijus parodo mažiuką energingą nepalietį, kuris pernai lydėjo Saulių į Everestą. Visas iš raumenų, keturiskart buvo Evereste, dukart Sisia Pangmoj. Šįkart į Sisia kils su kita grupe, bet bus greta mūsų, Sako, patikimas vyras, su juo ramu.
Katmandu lieka mūsų vado Sauliaus draugė Rūta. Ji bus mūsų orų mergaitė: internete gaudys Himalajų kalnų prognozes ir per palydovą siųs mums į kalną. Laisvalaikiu ji lankys nepali kalbos kursus, o kiek vėliau išeis į žygį aplink Anapurnos kalną.
Toje plačioje gatvėje vėl degina padangas. Aplink būriai policininkų su bambuko lazdomis ir dideliais pistoletais. Pražygiuoja kareivių būrys su senoviškais karabinais.
Taksistas laviruoja tarp gatvėje sugulusių karvių. Kiekviena karvė čia šventa, konstitucijoje ji - nacionalinis gyvulys. Už karvės gyvybės atėmimą gresia 12 metų kalėjimo, o senovėje buvo ir mirties bausmė.
Viena jų savo uodega pokšteli man per strėnas linkėdama laimingo kelio ir aš sudrimbu erdviame autobuse. Kartu keliauja penki nepaliečiai – virėjas Korsanas ir jo padėjėjas Rabinas, vairuotojas ir du jo padėjėjai. Bandau angliškai pakalbinti virėją - mažai ką supranta. Padėjėjas dar mažiau.
Iki Tibeto sienos penkios valandos. Iš pradžių turime pasiekti mažą miestelį Tatopani, o vėliau ir pasienio kaimelį Kodari.
Kaimuose įrengti saugumo postai. Spygliuotos vielos užtvaros ir tuščių benzino statinių barikados. Visus pravažiuojančius tikrina, mūsų – ne, nes ant mūsų autobuso nosies pakabintas riebus užrašas “Tourist only”.
Kaimo viduryje keli jaunuoliai įrengę primityvią padangų taisyklą. Čia mes porą valandų remontuojame autobuso ratą. Susirenka pulkas kaimiečių ir dvi valandas neatitraukia akių nuo padangos. Greta ragus suremia trys ožiai. Nuožmi kova nesudomina kaimiečių, jie susirūpinę žiūri, kaip sukami varžtai.
37 laipsniai karščio. Kaimiečiai tyrinėja mus, mes – kaimiečius. Viskas kaip sulėtintame filme. Krautuvininkas lėtai verda ryžius, jo kūdikis tingiai čiulpia motinos krūtį. Čia pravažiuojantys vairuotojai ir turistai perka vandens, vietinio viskio, ryžių. Greta iš skardos ir šiferio gabalų suręstame namelyje mergaitė atsisėda prie dalbato lėkštės. Dešine ranka ji ima ryžių saują ir padažiusi lęšių padaže valgo. Kas liko, atiduoda šuniui.
Labai paprastas šis valgis – ryžiai ir lęšių padažas. Jei šeima turtingesnė į dalbatą dar įdės šiek tiek troškintos mėsos ir daržovių. Dalbatą nepaliečiai valgo triskart per dieną. Kartais valgo ir šaukštu, bet ranka, sako, skaniau.
Senutė viena ranka rūko, kita šeria ožiuką. Aplink kiaulės, šunys, vištos. Žiūrėk, eina apiplyšęs nešikas. Štai jis nusimeta nepakeliamą naštą, išsitiesia ir užsirūko. Ir iš jo žvilgsnio, lėtų rankų judesių, visos povyzos suspindi išdidumas, pasiekiamas tik karaliams. Iš kur visa tai, galvodavau. Gal todėl, kad Nepalas, skirtingai nuo savo kaimynų Tibeto ir Indijos, niekada nebuvo atitekęs svetimšaliams. Kelios pasaulio šalys gali tuo pasididžiuoti? Nuo užsienio plėšikų iš šiaurės Nepalą saugojo Himalajai ir Tibeto platybės, o iš pietų džiunglės. Ir nežinia, ko užpuolikai turėjo labiau bijoti – sniego uraganų Himalajuose ar džiunglių maliarijos. Teisybė, per ilgus amžius keliskart priešų kariuomenės buvo pasiekusios Katmandu, bet nė viena ilgiau neužsibuvo.
Parduotuvė, kirpykla, įsispraudusi lūšnos kampe, ir padangų remontas – štai ir visas kaimo verslas.
Atvažiuoja autobusas, ant stogo moterys, vaikai, vištos, net avį vienas atsivežė.
Kur tualetas? Nėra! Susirandame vietelę už palmės.
Finish, sako vairuotojas ir visu garsu paleidžia indiškus meilės duetus. Snūdūriuoju ir kartais pasijuntu tuo vaiku, kuris be bilieto prasmuko į Palūkščio kultūros namuose atvežtą indų kiną. Mažai ką beprisimenu, bet buvo Zita ir Gita, drambliai, gysloti rikšos, o šaltoje salėje garsiai žliumbė moterys, o man buvo gėda.
Ir vėl kelias vingiuoja tarp aukštų upės šlaitų. Vėl galiu įkvėpti visa krūtine, po dulkino Katmandu akys ilsisi, regėdamos sodrią pakrančių žalumą. Bambukai, bananai. Toje žalumoje ryškiai raudonos moterų figūros. Eina į žvyro karjerą skaldyti akmenų, o atrodo, kad į vestuves – auskarai, karoliai, spalvingi sariai.
Upės šlaitai vis aukštesni, kelias - blogyn. Postų dar daugiau ir jie sudėtingesni: įmantriau suraizgytos spygliuotos vielos, painesnis tuščių benzino statinių slalomas, kai kur klastingai kyšo sprindžio ilgio vinys, sukaltos į lentas. Dar vakar šis kelias buvo užverstas storais medžių kamienais. Dabar jau švaru; rąstigaliai pūpso kelkraščiuose, apklijuoti raudonais plakatais.
Poste vairuotojas praneša – “į Tibetą”; kareivis bejausmiu veidu mus apžiūri, ir tik po to pakyla kelią užtvėręs bambukas.
Šis kelias – tikra Nepalo antropologijos, ekonomikos, papročių studija. Čia pravažuodamas matai skurdžias poliklinikas ir mokyklas, medinius arklus ir spragilus. Žiūriu, kaip pakelėje moterys plaktukais skaldo akmenis.
Pakelės namukai prilipę prie kelio atbrailos – čia visą nepaliečių gyvenimą pamatai kaip kino teatre. Štai krapšto utėles. Žvyro karjere moterys sijoja smėlį, plaktukais skaldo akmenis. Prašvilpia visa šeima ant motociklo.
Nesidairydami praeina septyni ginkluoti vyriškiai. Kelią perbėga juoda kiaulė - mano kompanija miega, o aš neprietaringas.
Sunku pasaulyje būtų rasti kitą šalį, kur tokia žmonių įvairovė: daugybės kalbų ir dialektų, kastų, religijų. Čia gyvos visos pagrindinės religijos. Gausu ir vietinių tikėjimų visokiomis dvasiomis ir šamanais, o budizmas ir induizmas turi tiek atšakų, kad neįmanoma suklasifikuoti. Kažkodėl visi Nepalą tapatina su budizmu. Iš tikro budistų čia tėra tik septyni nuošimčiai, o absoliuti dauguma – induistai. Nepalą karalius paskelbė vienintele induizmo karalyste žemėje.
Žemėlapyje Nepalas yra maža šalis. Šimtas mylių skersai, penki šimtai – išilgai, tačiau čia niekas atstumų nematuoja myliomis. Kiek kartų yra man buvę, kai penkiasdešimties kilometrų kelias virsdavo visos dienos pasikratymu su nesibaigiančiais nuotykiais – kelio nuošliaužomis, sprogusiomis padangomis ir policijos postais.
Vakarop pasiekiame Nepalo pakraštį. Potala Hotel. Už 200 metrų kinų siena.
Septyniasdešimt nešikų sutempė mūsų mantą – maistą, kurą, inventorių.
Vadas prisėdęs valgyti dalbato burbteli:
– Dingsta nuotaika, kai pagalvoju apie galvos skausmus ir šlykščią būseną bazinėj stovykloj.
Trise pavakarieniavome už du dolerius.
– Tik labai nenusiminkit – po trijų savaičių gyvenimas vėl pašviesės, – galvos skausmų temą tęsia vadas, tačiau dideliame aukštyje žmonės kaip girti, daro nesąmones.
Dingo elektra. Prie žvakių šviesos kalbamės apie maoistus. Afganistaną. Paskui vadas pasakoja, kaip jis atrado Sisią. Pradžia buvo, kai jis prieš trylika metų Šiauliuose įkūrė alpinizmo klubą. Tada jau, skaitydamas įvairių žygių aprašymus, užtiko Sisios Pangmos vardą. O šią ekspediciją sugalvojo grįždamas iš Eversto – Katmandu prisipirko knygų ir pradėjo rengtis. Informacijos buvo labai mažai. Nusprendęs pasigalynėti su šiuo klastingu kalnu, Saulius pradėjo tartis su ukrainiečiais – jie kieti alpinistai, bet planai nesutapo, ir tada jis ėmė rankioti lietuvius. Vasarą Pamyre per dvi minutes įkalbino Eugenijų. Ten pat, ko gero, būtų prikalbinęs ir klaipėdiškį Saulių, bet jis Maskvoje pavėlavo į lėktuvą ir į Pamyrą neatskrido. Sudėtingas lygtis teko spręsti Vytui ir Arvydui, kurie dar šį pavasarį rengėsi į Everestą. Jie buvo nutarę Nepale įsilieti į kokią nors komercinę grupę. Saulius nuo tos idėjos atkalbėjo. Su stomatologu Mindaugu iš Biržų vadas susipažino alpinistų sąskrydyje Balticum. Šis išsyk pažadėjo kopti kartu, bet vakar man prisipažino, kad svyravo iki pat Naujųjų Metų. Baiminosi dėl pacientų, ir dar namą prie ežero pradėjo statyti. Kartais atrodydavo, kad ekspediciją teks atidėti, nes daugeliui kliudė darbas, trūko pinigų.
Nepaisydamas mūsų dvejonių ir aimanų dėl finansų, Saulius rudeniop atskrido į Katmandu tartis su alpinizmo firmomis. Kalbėjosi ir su senu pažįstamu Ganešu, kurio vyrai lydėjo jį į Everestą. Pokalbis nebuvo lengvas, nes nuoskaudų iš pernai liko daug: kalne plyšinėjo jų pastatytos palapinės, stigo maisto, o virėjas beveik niekada neišsiblaivydavo. Dabar Ganešas atskleidė, kodėl tada taip smarkiai taupė: didžiausią dalį pinigų pasiglemždavo tarpininkas. Ką padarysi, sakė Ganešas, Everestas tapo preke. Pasaulis prekiauja viskuo, o Nepalas – kalnais. Išskrisdamas namo Saulius su Ganešu sukirto rankomis, kad jokių tarpininkų neliks, maisto bus daug ir virėjas bus blaivas.
Ekspedicija buvo parengta per pusmetį.
Būtų buvę sveika visą komandą nuvežti į Tatrus, Pamyrą ar Monblaną, kur vyrai pasitreniruotų ir pamatytų draugų galimybes bei charakterius. Deja, tokiai prabangai nebuvo nei laiko, nei pinigų. Susibėgus nepažįstamiems, rizikos daugiau.
Mindaugas šįvakar neatvažiuos, nes tik penktą gavo vizas. Ganešas įtūžęs telefonu barėsi su kinais, o Mindaugas visą dieną sėdėjo ant šaligatvio bortelio ir gėrė pepsi kolą. Bandys mus pasivyti ryt ryte.
Devintą mes jau lovose.