Kol mūsų kinė verda pusrytį, kylu stačiu šlaitu aukštyn, kur tarp ryžių ir kukurūzų Lipingo vienuolynas. Vienas vienuolis lauke skuta bulves, o kiti devyni, sutūpę prie pailgų maldos lapų, linguodami murma mantras, lavina balsus. Įsmunku vidun, ant laiptų palikęs purvinus batus. Vienuoliai, atrodo, tik ir laukė, kad galėtų minutę patinginiauti. Pakviečia sėsti greta ir pasiūlo arbatos. Juodos ar Tibeto? Paprašau juodos, nes prieš žygį nenoriu rizikuoti. Jei eičiau atgal, ragaučiau Tibeto arbatos – su sviestu ir druska.
Arbatos atnešęs vienuolis moka dešimt žodžių angliškai. Susipažįstu – Lobsangas Taši. Jis man pasakoja, kad kiti Nepalo vienuolynai turtingesni. Norėtų mokytis anglų kalbos, bet nėra lėšų mokytojams. Čia jie patys turi pasirūpinti maistu ir nakvyne. Būtų geriau, jei visą laiką galėtų skirti Dharmai – Budos mokymui, vedančiam į nušvitimą. Dabar čia trisdešimt vienuolių.
Lobsangas užrašo elektroninį adresą, kur turėčiau persiųsti nuotraukas, ir paprašo parodyti, kaip jis išėjo mano filme.
Randu grįžusį Mindaugą su vizomis.
Draugystės tiltas per Sun Kosi upę jungia Nepalą su Tibetu. Ant tilto įrengta pasienio kontrolė. Pareigūnas daiktu panašiu į pistoletą pamatuoja mūsų temperatūrą. Matyt, tebegalioja karantinas dėl kempinligės. Norma - 36,4.
Žilas Tibeto vienuolis siūlo pasikeisti pinigų. Kartą Dalai Lama pajuokavo: “ir tibetiečiams pinigai reikalingi”.
Šiandien turime nuvažiuoti dvidešimt kilometrų iki artimiausio kinų pasienio miestuko Kasy, kurį kinai perkrikštijo į Zangmu.
Pirmieji kilometrai baisūs. 800 kilometrų kelią Zangmu - Lasa kinai nutiesė savo kariuomenei prieš penkiasdešimt metų – šiandien jis beveik nepravažiuojamas.
Ši laukinio grožio trasa, vingiuojanti Everesto papėdėje, dažnai plaunama liūčių, užverčiama grunto nuošliaužų ir sniego lavinų. Kelio remontininkai dirba akmens amžiaus įrankias. Čia susitinka epochos: vieni akmenis tempia mediniais naščiais, kiti sėdi japoniškame ekskavatoriuje, prikimštame elektronikos. Kai kur dirba ir kareiviai.
Zangmu muitinėje daili pareigūnė kompiuteryje dėlioja pasjansą.
Užtrunkame, nes neateina ryšių karininkas. Pradeda lyti. Po pusantros valandos pasirodo mūsų geidžiamas viršininkas. Įžūlus, įvertina mūsų vadas. Saulius tų karininkų visokių matęs. O šis tikrai svarbus, reikšmingomis intonacijomis kalba telefonu, iškilminga poza sėdi ant taburetės. Užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu, jis panašus į garsų vokiečių boksininką Darių Michalčevskį.
Jo veidas neperskaitomas. Kinai nemėgsta rodyti jausmų, todėl ir atvykėlis turi valdytis: šypsokis tarytum tavęs nevargintų jokios problemos. Ir humoras čia kitoks. Jie mėgsta juokingas situacijas, bet mūsų ironijos ir daugiaprasmių posakių jie nesupras. Dažnai mums juokinga, kai pasakome ne tą, ką manome. Kinai irgi taip sako, bet iš mandagumo, o ne dėl juoko.
– Su kinu nesusitarsi, – sako Saulius, praėjęs rūsčią Everesto biurokratijos akademiją. – Ten viršuje jie dievai, nes sėdi ant benzino statinės. Kai reikėjo nuleisti sužeistą estą, paprašė 750 dolerių.
Vairuotojas būtų vežęs, bet jo viršininkas sėdėjo ant kalno ir į kalbas nesileido. Saulius susitarė už 150 dolerių.
– Jie tokie sukčiai – duosi kinui pinigėlį, su viskuo sutiks, – vis nerimsta vadas.
Kuo čia dėti kinai, pagalvojau. Lyg perskaitęs mano mintis, vadas prisiminė Evereste sutikęs ir padorių vyrų – toks buvęs ryšio karininkas:
– Su juo atsisveikinome kaip broliai, o buvo tokių, kad pasikarsi, nesusitarsi.
Kinų muitininkas jaunus tibetiečius vaiko kaip žvirblius. Štiš, baido juos registracijos sąsiuviniu. Pasienietis, pakėlęs koją, sustabdo bandžiusią praeiti dešimtmetę tibetietę. Ta pasibaido kaip ožka ir pabėga. Dulkėti aprūkę tibetiečiai rodo sudriskusius pažymėjimus. Svetimi savam krašte – pažįstamas jausmas.
Paima pasus ir paleidžia pietauti. Vėl kiniški pietūs: sukame stalą, viskas labai skanu, kiauliena dingsta žaibo greičiu, tik sojos sūris lieka nepaliestas. Guvios tibetietės panosėn kiša pluoštus juanių ir liepia keisti į dolerius. Aštuoni juaniai už dolerį. Restorano šeimininkas rėkia ant mergų, bet joms vienoda.
Neramūs vėl einame į muitinę, tikėdamiesi be ledkirčių įveikti didžiąją kinų biurokratijos sieną. Bet genialūs dalykai būna be galo paprasti. Vadas Saulius ryžtingu žingsniu pasuka link Dariaus Michalčevskio ir ištiesia jam ranką. Šis nušvinta tarytum kaitri Tibeto saulė ir prasideda draugystė. Nušvintame ir mes.
Kinai liepia mums išsirikiuoti pagal abėcėlę.
– Alagira Kumaa, – uždainuoja karininkas.
Iškilmingai nužygiuoju iki jo, gaunu pasą ir tampu teisėtu Kinijos svečiu. O gal Tibeto? Iš tikrųjų, ko čia daugiau – Kinijos ar Tibeto?
Išsišiepęs muitininkei pasakau caj tjen. Viso gero. Gražioji muitininkė skaisčiai nušvinta ir vėl kimba į pasjansą.
Lietus stiprėja. Gauname erdvius kambarius su naktipuodžiais prie durų.
Vadas mintimis jau ten, Sisioje. Prisipažįsta, kad jam pradžia visada sunki. Ir Evereste aklimatizacija iš jo atėmė daug jėgų. Man patinka jo realizmas ir atvirumas. Esu sutikęs alpinistų, kurie ir po turgų vaikšto kaip paminklai. Saulius – ne.
– Sunkiausios naktys bus bazinėje stovykloje, – vėl kartoja jis.
Negasdina, kalba ramiai. Ir mums ramiau. Juolab, kad kiekvienas mūsų aklimatizacijos kančias jau praėjęs ne kartą.
Kažkoks rusas Sauliui pasakė: užsiropš tas, kas mažiausiai blaškysis. Saulius to ruso nemėgsta, bet jo žodžius kartoja dažnai.
Kelkraštyje su šerpų būriu aptariame Sisia Pangma charakterį. Jie sako, kad pernai ten žuvo du alpinistai. Nešuosi knygą apie Sisią, jos pabaigoje įklijuota šio kalno aukų statistika. Plaučių edema, įkrito į ledo plyšį, sniego lavina, dingo, nuo šlaito nuplėšė uraganas, vėl lavina. Kasmet viršūnę pasiekia apie dešimt alpinistų ir du žūsta. Panaši statistika ir kituose Himalajų “aštuntukuose”: namo negrįžta kas dešimtas alpinistas. Kartais sako, kad žūsta kas aštuntas. Iš Everesto negrįžo penktadalis.
Pereinu miestą. Dukart išilgai, nes skersai nėra kur – miestas rangosi aukštyn į kalną kaip riebus pitonas. Jau akivaizdžios didmiesčio užuomazgos. Daug smulkių parduotuvių, restoranų, kirpyklų. Tik interneto kavinės nėra. Žinovai sakė, kad ištvermingiausieji randa vienišą lėtapėdį kompiuterį kažkokiame brangiame viešbutyje, bet be šeimininko pagalbos jo neįsijungia – vien tik kiniški hieroglifai.
Nueinu į miesto pakraštį. Pačiam gale, šalia garažų vyrai muša biliardą, o kiek toliau kalnų fone jauna tibetietė raudonomis šukomis šukuoja ilgus juodus plaukus. Šukuoja ilgai ilgai, išprotėjusi nuo savo grožio. Negalėjau atitraukti akių nuo jos grakščios figūros padūmavusių uolų fone.
Daili pardavėja svajingai žiūri į kalną, iš kur, matyt, turėtų atjoti jos princas; kieme dvi purvinos tibetietės sijoja žvyrą; iš naujutėlaičio džipo išlipa aukštas kinas ilgu juodu paltu ir ilgai žiūri į statomą penkių aukštų namą. Iš jo žvilgsnio, rankų mostų ir grandinės ant kaklo supratau: jam priklauso šitas pasaulis.
Lasoje kinai man atrodė išsigandę, bijojo užsieniečiams pažiūrėti į akis. Čia jie savimi pasitikintys, tikri padėties šeimininkai.
Ėmė temti, o mes su Mindaugu vis dar ieškome inerneto kavinės. Gatvėje šalia nedidelės užeigos stovi keturios panos: jaunos, gražios ir, atrodo, nekvailos. Pamačiusios mus, išjungia mobiliuosius ir kviečia apžiūrėti jų įmonę. Tai spaudos kiosko dydžio užeiga, kur ant lentynos stovi aštuonios alaus dėžutės, o už padriskusios užuolaidos – sieksnio ilgio suolas. Merginos siūlo mums lįsti už tos užuolaidos.
– Tik 200 juanių, – sako.
Mes sumosikuojame rankomis, kad brangu, ir sprunkame į viešbutį pasiteirauti interneto. Pavymui merginos šaukia, kad galima ir už penkiasdešimt. Vadinasi, už septynis dolerius.
Tibete, skirtingai nuo Indijos ir Nepalo, nekaltybė niekada nebuvo ypatingos vertės, o meilė buvo itin laisva, kas atvykėliams iš Vakarų atrodydavo kaip neregėtas pasileidimas. Kas senais laikais keliaudavo Tibeto platybėmis, pasakoja, kad su pakelės karčemų ir užeigų šeimininkėmis buvo galima susitarti, kartais ir už pinigus. Bet prostitučių nebūdavo. Nebent sostinėje Lasoje. Dabar viešnamiai kuriami net kompartijai priklausančiuose pastatuose. Dieną partija iš tribūnos kovoja su palaidais papročiais ir prostitucija, o vakare susirenka duoklę iš gaujų, kurios valdo šį pelningą verslą.
Mūsų viešbutyje tik alpinistai. Daugumas pasuks į Cho Oyu, mažesnė dalis – į Sisia. Cho yra aukštesnis kalnas, bet ten orai ne tokie šlykštūs.
Užsuku į šviežiai padažytą šventyklą. Etnografinė senutė suka dviejų metrų maldos ritinį. Daugiau nieko, tik senutė, maldos ritinys ir Buda. Ir aš stoviu nustėręs nuo to grožio ir ramybės. O paskui žiūriu, kad kažkokia gudri ta močiutė. Ar nebus kinų partkomo paskirta? Paranoja prasideda!
Vėl kinų vakarienė. Vadas Saulius neliečia nei grybų, nei ryžių. Paprašo keptų bulvyčių.
Naktį Eugenijus su alaus buteliu užbėga į šeštą aukštą.
– Aukštis, – sunkiai kvėpuoja.
Aukštis, – pritaria klaipėdiškis Saulius.
Aš dar aukščio nepajutau. Kovo viduryje įkopiau į aukščiausią Maroko kalną - gal iš ten atsivežta aklimatizacija dar veikia.