Rytą, kol važiuodamas per Tbilisį A.Šlepikas pasiekia biurą buvusioje kino studijoje, mikroautobusas ne kartą žviegia kaip skerdžiama kiaulė.
Vairuotojai gatvių spūstyse išlaviruoja susikalbėdami garsiniais signalais. Bet vos per plauką senieji „Žiguliai” neįsirėžia į prabangų visureigį.
Šioje šalyje niekas nereikalauja techninės apžiūros talonų, todėl Tbilisyje automobilis rieda tol, kol sulūžta ašis, prie kurios tvirtinami ratai.
Serialo „Vyno kelias” režisieriui yra buvę ir taip, kad įsėdus į taksi ir patraukus už rankenos duris jos nukrito ant šaligatvio.
„Tai ką, vaikine, nemoki normaliai net durų uždaryti?” – išgirdęs tokį priekaištą A.Šlepikas droviai nuleido galvą.
Pradėjęs pernai gruodžio viduryje iki birželio A.Šlepikas su tarptautine aktorių komanda turi sukurti 80 serijų. Filmuojama net naktimis.
Filmas kuriamas ne kino paviljonuose, o privačiuose butuose, bendrovėse, ligoninėje, bažnyčioje, netgi netoli kapinių, kuriose ilsisi 2008 metų vasarą penkias dienas trukusio Gruzijos ir Rusijos karo aukos.
Todėl trumpam per Velykas į Vilnių grįžęs A.Šlepikas tikino Gruziją jau puikiai pažįstantis.
Užtat rašytojas H.Kunčius Gruzijoje viešėjo keturis kartus ir parašė dienoraštį „Kaukazo belaisvis”.
Dienoraštyje jis tikino, kad eidami į drabužių dizainerių renginius vyrai privalo palikti kojines namie, nes dabar tokia mada – basnirčia įsispirti į batus.
Tad kuris šių vilniečių – filmo kūrėjas A.Šlepikas ar rašytojas H.Kunčius – yra didesnis Gruzijos žinovas?
A.Šlepikui šioje šalyje atviros visos durys, bet H.Kunčius aplankė daugiau taškų, kuriuose vynas liejasi laisvai.
Jis tas vietas jau aprašė, o A.Šlepikas dar nespėjo nufilmuoti visų nakties linksmybių. Vadinasi, vienas nulis Herkaus naudai.
Nors A.Šlepiko Tbilisio gatvėje niekas neatpažįsta, nes jis lieka už kadro, tačiau pagarbos ir dėmesio jam netrūksta.
Neseniai Alvydą palaimino Gruzijos ortodoksų bažnyčios galva Ilja II, kuriam daugiau nei 80 metų.
Dėl sveikatos šis patriarchas ne visada aukoja mišias, tačiau vilniečiui pavyko patekti į išrinktųjų sąrašą.
„Vienas vienas, lygiosios”, – pasiūlė A.Šlepikas savo draugui H.Kunčiui ir ištraukė iš rankinės lauktuvių – prieskonių ir adžikos.
– Gruzinai – išdidi tauta. Ar lengva su jais bendrauti?
Ar norėdamas aptarti reikalus privalai išlenkti vyno taurę?
H.Kunčius: Gruzinai nuoširdūs ir vaišingi, bet negalėčiau skųstis, kad jie man nedavė ramybės.
A.Šlepikas: Užstalės neišvengsi. Gruzinai nori būti svetingi. Vykdamas į Tbilisį baiminausi, kad ši savybė gali pakenkti darbui, bet taip neatsitiko.
Galvodami apie Gruziją mes daug kur klystame. Savo temperamentu, manau, gruzinai panašūs į lietuvius.
Jeigu nenori gerti, gali pasakyti tostą, priglausti taurę prie lūpų ir ją vėl pastatyti ant stalo ar skanauti limonado.
– Dirbti ar ilsėtis Tbilisyje geriau?
A.Šlepikas: Turistauti neturiu kada. Gavau net palaiminimą, kad dirbčiau dar sėkmingiau.
Kartą stoviu Gruzijos stačiatikių bažnyčioje per nuotolį nuo patriarcho Iljos II, nes jį tuo metu supa keli apsaugininkai.
O patriarchas ėmė ir pirmiausia man pamojo, visi net atsisuko. Galvoju, kaip reikės bučiuoti jo ranką. Ar į žiedą? Pasilenkiu, o ant patriarcho pirštų nėra jokių žiedų.
H.Kunčius: Ką tada jautei? Turbūt perėjo per kūną bangelė? Galbūt, Alvydai, reikėjo gurkštelėti vyno?
A.Šlepikas: Jis palaimino mane. O aš taip nenorėjau eiti į tą Gruzijos stačiatikių bažnyčią. Bet su mumis dirba keli gruzinų aktoriai, kurie patarnauja per pamaldas, tad jie mane ir nusivedė. Buvo įspūdinga.
– Ar naktį Gruzijos sostinė ramiai miega?
H.Kunčius: Pernai praleidau visą balandį ir gegužę. Tbilisis nemiega, tai – milijoninis miestas, jame daug barų.
Man Tbilisis – ne Paryžius. Bet jei rašytojas nori pasisemti nuotykių, o XX amžiaus pradžioje kūrėjai semdavosi tokios patirties Paryžiuje, kurį laiką galima pabūti ir Tbilisyje.
Kalnai, gamta, kultūriniai skirtumai – Gruzija nėra vienalytė, kur besi, ten susidursi su istorija.
– Ar daug yra vietų, kur vynas liejasi laisvai? Kiek pavyko aplankyti vyninių, barų, restoranų?
H.Kunčius: Literatūrinė išmonė skiriasi nuo tikrovės, tai, ką rašiau „Kaukazo belaisvyje”, skiriasi nuo gyvenimo. Žinoma, būčiau nieko prieš, jei kas nors lydėtų mane žygyje per vynines.
Nėra paslaptis – jei nori Gruzijoje semtis įkvėpimo, o ne vien dirbti, kaip tai daro A.Šlepikas, turi paragauti vyno.
Kaukazo tradicijos yra kitokios, nors gali Tbilisio centre ir „McDonalds” restorane bendrauti prie kavos puodelio kaip koks amerikietis.
Norėdamas pažinti gruzinus iš arčiau, turi tai daryti kitose vietose.
A.Šlepikas: Gruzinai yra atviri, svetingi, todėl siekia pavaišinti, nors gali patys neturėti pinigų.
Ten kapitalizmas yra žiauresnis nei Lietuvoje, matyt, tik tokiu būdu įmanoma pakelti šią šalį ant kojų.
Gruzijos likimo niekam nelinkėčiau.
Mes linkę daug labiau pulti į depresiją nei gruzinai.
Gruzinai nenuleido rankų, nors jų atmintyje dar išlikęs karas su Rusija. Galima pamatyti automobilių, ant kurių vis dar likę užrašų, nukreiptų prieš Rusiją.
H.Kunčius: Karas gruzinams buvo toks sukrėtimas, kad ši patirtis negali būti greitai užmiršta.
A.Šlepikas: Šalyje yra daug kareivių kapų, jie prižiūrimi, ateina moterys, giminaičiai, meldžiasi prie kapo.
Kartą mes greta tokių kapinių filmavome.
Vienas gruzinų aktorius atsiprašė, nuėjo prie žmonių, besimeldžiančių kapinėse, jiems pareiškė užuojautą. Gruzinų atmintis yra gyva.
– Ar lankėtės pabėgėlių stovyklose?
H.Kunčius: Aš rašiau, kad jos primena Aušvicą.
Tai – didelės teritorijos, kuriose žmonės gyvena be savo namų, skubiai pastatytuose barakuose.
A.Šlepikas: Mes ten taip pat filmavome, tie barakai – vienaaukščiai nameliai, sustatyti eilėmis.
Kai gruzinai buvo išvaryti iš savo kaimų, juos reikėjo apgyvendinti, o laikinieji namai buvo pastatyti per keletą mėnesių.
Toks laikinumas dabar daugelį vargina.
– Ar gruzinai žino, kur Vilnius? Ar daug lietuvių yra Tbilisyje?
A.Šlepikas: Gruzinai myli lietuvius taip pat kaip latvius ar estus. Kartais jie net nežino, kur Ryga, o kur – Vilnius.
Buvo toks atvejis – vykome filmuoti į vieną ministeriją, nes ji įsikūrusi įdomios architektūros pastate.
Netoli tos vietos pamačiau reklamos stendą, kuriame buvo rašoma, kad Latvijoje parduodami sklypai, o nurodytas mobiliojo telefono numeris yra lietuviškas.
– Kuo dar įsiminė Gruzija?
A.Šlepikas: Ši šalis persmelkta religingumo ir tikėjimo. Kartais atrodo, kad tai – tik mados dalykas, pavyzdžiui, vairuotojas kiekvieną kartą persižegnoja važiuodamas pro šventyklą.
H.Kunčius: Kartais ir aš susimąstydavau, kas vaikus verčia žegnotis. Pavyzdžiui, eina pulkelis vaikų pagrindine Tbilisio gatve, sustoja, persižegnoja ir traukia toliau, nors niekas jiems to neliepia daryti.
– O moterų vieta? Ar jos nesijaučia nuskriaustos?
H.Kunčius: Gruzinės žino savo vietą, netgi užstalėje jos dažniau atlieka patarnautojų vaidmenį ir laikosi nuošalyje.
A.Šlepikas: Vyrai ir moterys laikosi tam tikrų tradicijų.
Kartą buvau šermenyse, gėles atsinešė tik moterys, o apėję karstą vyrai stovėjo lauke. Viduje pasiliko tik moterys.