Važiuojame tarp stačių grėsmingų šlaitų. Mus lydi sunkvežimis su manta ir srauni upė. Serpantinas. Kristum pusę kilometro.
Kinai su antpečiais, tibetiečiai su kastuvais.
Šalia kelio aprūkusios kelio darbininkų palapinės, ant laužo garuoja du dideli žalvario puodai. Tibetiečių daug ir jie visi ką nors kasa. Darbas purvinas, bet apsirengę kaip dainų šventėje: karoliai, auskarai, diržai, skaros, sijonai. Vyrų juodi kaip smala plaukai supinti į kasas.
Visureigis kratosi išprotėjęs, bet vistiek džiūgauju, nes gyvenimas yra kelionė.
Nuvažiavę penkiolika kilometrų pasiekiame trijų kilometrų aukštį. Džipo priekyje Mindaugas ir vadas, mes trise – gale. Mes tylime, kartais miegame, kartais tingiai dairomės į upės krantus, o aniedu vienas per kitą tik apie amperus, voltus, gigabaitus. IBM davė kompą, o ukrainiečiai pardavė palydovinį telefoną, kuris naudojosi arabų ryšiu. Turėsime internetą ir galėsime skambinti.
Jie atsakingi už ryšį su pasauliu, vis tikrina ryšį su palydovu. Ryšio nėra. Vėl diskutuoja. Po gero pusvalandžio suskamba nauja plokštelė – Karakorum. Šita kelionė vos vos prasidėjo, o jie jau mintimis suka į kitą Himalajų pašalį. Pakistane, Karakorumo kalnyne jie žino nuostabų maršrutą kitiems metams. Jis irgi nebūtų lengvas, irgi “aštuntukas”, bet nežmoniškai gražus.
Įriedame į Nyalamą. Išsyk pastebiu, kad per trejus metus, kai čia nebuvau, daug kas pasikeitė. Visas miestelis gatvėje su kastuvais, kyla beveidžiai kiniško socializmo pastatai. Užtat kiek toliau – tradicinis tibetiečių kaimas. Namai su raižytomis langinėmis, trispalvėmis – raudona, geltona, žalia – užuolaidomis ir maldos vėliavėlėmis ant stogo. Pirmas aukštas atiduotas gyvuliams, antras – žmonėms. Skurdus, bet tvarkingas žemės ūkis. Praėjęs kaimą gali pakilti į kalną, kurio viršuje rasi stiebą su maldos vėlavėlėmis. Čia ūžaus vėjai, o mintys galės skristi tūkstančius mylių neaprėpiamomis Tibeto lygumomis.
Apsigyvename valdiškame kinų viešbutyje. Į veidus padvelkia nejauki drėgmė. Jauna kinė, netarusi nė žodžio ant stalo pastato virinto vandens termosą. Į trijų litrų indą pamerkiame lauko žolių pokelį, išpilstome vos vos pažaliavusį skystį ir sugulę ant spyruoklinių lovų pradedame diskusiją apie turizmo perspektyvas Lietuvoje. Reikia gi apie ką nora šnekėti!
Gulime ratu ant plikų čiužinių. Labai panašu į spaudos klubą, tik nėra Siaurusevičiaus, kuris kas dvi minutės nutrauktų ir lieptų kalbėti kitam. Čia kiekvienas kalba, kiek nori.
Niekur neskubame, publika sugulusi ramiai klausosi mano paskaitos apie Tibeto istoriją. Rodos, Eugenijus pirmasis paklausė, ar kinai kartais Tibeto neišlaisvino taip, kaip Stalinas Lietuvą.
Labai panašiai, sakau. Prieš pusšimtį metų Mao daliniai sparčiai yrėsi pirmyn, nes Tibeto kariuomenė buvo maža ir menkai ginkluota, o jos vadai nevalingi ir parsidavę. Iš pradžių kinai buvo pažadėję visapusišką autonomiją, religijos laisvę bei kultūros paminklų apsaugą. Po kelių metų pažadai virto tragedija – Mao sugalvojo kultūrinę revoliuciją, kuri ėmė naikinti vieną įspūdingiausių pasaulio civilizacijų. Kariuomenė siautėjo po visą Tibetą naikindama “feodalinės kultūros ir prietarų” pėdsakus. Kultūros genocido metu per šeši tūkstančiai vienuolynų buvo sulyginti su žeme, auksas išvogtas, raštai sudeginti.
Ir šiandien dar nelabai aišku, koks buvo tos revoliucijos tikslas. Panašu, kad jokio. Mao, savo karjerą pradėjęs banditų būriuose, visą gyvenimą geidė griauti ir žudyti. Vadovėliai ne visada parašo, kad per visą istoriją buvo trys didžiausi nusikaltimai civilizacijai: barbarų – prieš Romos imperiją, mongolų – prieš islamo kultūrą, kinų – prieš Tibetą.
Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama pasitraukė į Indiją ir iš ten jau penkiasdešimt metų rūpinasi krašto likimu. Plotai, kuriuos kuriuos stengiasi aprėpti Dalai Lamos vyriausybė, yra didesni už Rusiją ir Ameriką kartu – pustrečio milijono kvadratinių kilometrų. Čia ne tik Kinijos okupuota teritorija, bet ir Butanas, Sikimas, dalis Nepalo ir Indijos. Jie sudarė savo žemėlapį taip, kad užribyje neliktų nė vienas tibetietis. Teorinė Dalai Lamos valdoma valstybė turi savo himną ir vėliavą, o jos vyriausybę, įsikūrusią Indijoje “Economist” žurnalas pavadino rimčiausia iš visų egzilio vyriausybių.
Kokia Tibeto ateitis?
Beviltiška laukti, kol imperija sugrius kaip SSSR – kinų imperija stiprėja. 1945 metais Kinija nemokėjo pasigaminti net motorolerio, po dvidešimties metų ji jau turėjo branduolinę bombą, o šiandien jos ekonomika prilygsta pasaulio galingiesiems.
Katmandu kilimų fabrike sutiktos tibetietės paklausiau:
– Ar tikite, kad jūsų tėvynė vėl bus laisva?
– Tibetas jau niekada nebus laisvas, – atsakė kilimų pardavėja.
Ją motina pagimdė aukštoje Himalajų perėjoje, kur jos tėvai atsidūrė, bėgdami nuo kinų kariuomenės.
Pesimistais šiandien tapo visi Tibeto pabėgėliai, kurie šiandien Nepale valdo didelę dalį kilimų fabrikų, viešbučių ir turizmo firmų.
Bediskutuojant praeina valanda, kita, niekas mumis nesidomi. Išeiname ieškoti pietų. Viešbučio restorane užsisakome gausybę prašmatnių patiekalų ir alaus. Smagiai geriame, kol neiškyla klausimas, kas mokės. Turėtų mokėti kelionės organizatoriai, bet jų nėra. O kainos solidžios, beveik kaip Vilniuje. Tada ir išaiškėja, kad vairuotojas atvežė ne į tą viešbutį. Viešbutis priklauso kinų turistų asociacijai, o pakliūti mes turėjome į Tibeto turistų asociaciją. Šerloko Holmso nereikia, dedukcijos būdu nustatome patys – vairuotojas – kinas, tad ir atvežė pas kinus. Dabar jie ten smarkiai aiškinasi, o mes susimokame už alų ir išsinešdiname. Išeidamas dirsteliu į virtuvę. Sustingusiuose virėjų veiduose gili tragedija, beveik ašaros, nes mūsų užsakyti patiekalai jau čirška ir kunkuliuoja.
O buvo taip. Ryte ryšių karininkas, tas pats boksininkas Darius, draugiškai mus išlydėjo, o į bagažo skyrių įsodino iš nuovargio alpstantį kiną. Jis bus jūsų gidas, pasakė karininkas. Kinas, man atrodo, tų žodžių nė negirdėjo, nes griuvo ant kuprinių ir akimirksniu užmigo, o prabudęs nutempė ne į tą viešbutį. Jis, ko gero, niekada nesužinos, kad buvo paskirtas lietuvių gidu.
Persikeliame į Snowland viešbutį, priklausantį tibetiečiams. Čia visai kita nuotaika, pilna alpinistų, sienos išdekoruotos kaip budistų šventykloje. Pagaliau pasijuntame atvykę į Tibetą. Ir tibetietiškų valgių paragaujame. Ir virėjas kaip Buda, jaunas, viskuo patenkintas, jo pilvas visai ne pilvas, o toks teisingas pusrutulis. Kai jis pasirodo tarpduryje, atrodo, kad kas įnešė pavogtą auksuotą skulptūra nuo šventyklos durų.
Vakarop pakylu. Šįkart lengviau nei prieš trejetą metų. Žygių patirtis, treniruotės. Po kojom visas Nyalamas. Ganosi jakai. Pasuku kairiau, kur gompa. Prie didžiausio puntuko jauna šeima stato akmeninį priestatą. Kol kas tik pamatai. Abu net pūkšdami bando išjudinti šaldytuvo didumo akmenį – nė iš vietos. Pasisiūlau į talką. Ir trise vos įveikiame. Atsisėdame atsikvėpti. Bendros kalbos nemokame. Pirštais rodo – duok pinigų! Ne? Gal cigaretę tada? Jokios naudos iš manęs, nerūkau, pinigų neturiu. Jie nesupyksta. Žiūriu į jauną šeimą. Kaip filmas. O gal Biblija? Juozapas ir Marija. Gražūs jauni žmonės. Nuotaika puiki, nes padariau gerą darbą ir galvos nuo aukščio dar neskauda. Nusileidžiu į miestelį, apstoja vaikai – duok pinigų. Pinigų, sakau neturiu, bet galiu pakiloti aukštyn. Greitai išsirikiuoja snarglinų vaikų eilė ir pradedu dirbti.
Saulius laksto iš vieno miesto galo į kitą, ieško mėsos. “Friendship Convinience Store” priperka vištienos, jaučio liežuvio. 260 kiaušinių jau turim. Dar iš Katmandu vežamės 50 kilogramų ryžių. (Dešimt kilogramų bus mums, likę - virėjams). Džiaugiamės maisto gausa. Maišai bulvių, svogūnų, obuolių, kriaušių. Yra visko. Ir turi būti, sako vadas. Evereste maisto trūko ir buvo blogai. Gidai miegos mašinoje ir saugos turtą. Vietiniai vaikigaliai labai įžūlūs, ryte mašiną rastume tuščią. Visi čia prašo “moni”.
Išėję už miesto pirmąkart pagauname palydovo signalą. Ateina pirmosios žinutės. Džiugiausia, kad Eugenijui sponsoriai pervedė pinigus. Pirmąkart į eterį pasiunčiame bendrą laišką dešimtims giminių ir draugų.
Vakarienė. Ant kiekvieno stalo didžiuliai alaus buteliai. Valgome medinėmis lazdelėmis. Prie gretimo stalo vyrai svarsto, kaip apibūdinti tibetietį. Kas jis toks – klajoklis, narsus karys, vienuolis, paskendęs meditacijoje? Sudėtingas klausimas, juk čia tokia dialektų, budizmo atmainų, papročių įvairovė.
-Jie visi yra tsampa valgytojai, sako plikas alpinistas iš Kanados. Jis daug metų studijavo Tibetą ir labiau vienijančio bruožo nerado. Žiūrėk, sako, amerikiečiai yra hamburgerių valgytojai, japonai – suši.
– O kas jūs tokie? – netikėtai atsisuko į mane.
– Lietuviai!
– Gerai, kad lietuviai. Bet kokiam valgytojų skyriui priklausote?
– Cepelinų.
– Va, matai, cepelinų, – apsidžiaugė nė nepaklausęs, kas tas cepelinas.
Tsampa yra miltai su vandeniu. Tsampa, o po to arbata su jako sviestu yra kasdienis tibetiečio maistas. Kai kurie taip ir numiršta neparagavę nieko kito. Žinoma, jie turi ir kitų valgių. Momo, pavyzdžiui. Tai tokie garinti koldūnai. Esu ragavęs jų su jako mėsa, sūriu, daržovėmis. Kartą tibetiečiai man pasakojo apie fantastinį desertą su rododendro žiedu. Skaičiai raudoną pavasario žiedą marinuoja trijų litrų stiklainyje, o per didžiausias šventes ištraukia, padžiovina, kad traškėtų ir dar apibarsto cukrumi. Tada atrodo, kad rododendrą ką tik apsnigo. Aš mačiau tikrą apsnigtą žydintį rododendro medį Langtango slėnyje. Jeigu aš jį būčiau pamatęs vaikystėje, dabar būčiau poetas.
Pasirodo viešbutyje Katmandu senbuvis Džeimsas, kuris jau daug metų lydi grupes į Himalajų viršūnes. Mūsų vadas jį neblogai pažįsta ir parsineša keletą vertingų patarimų. Džeimsas bazinėje stovykloje liepia būti keturias paras. Kažkada jis paskubėjo – iš bazinės patraukė tiesiai į pagrindinę stovyklą, ir viskas baigėsi tuo, kad teko čiuožti atgal ir gaivelėtis bazinėje stovykloje. Saugokitės ledo plyšių, keliskart kartojo Džeimsas.
Dingo vanduo, vėsta. Sudie, vasara! Paskutinė civilizuota nakvynė su lova, praustuvu, kiaušiniene iš ryto. Rytoj prasideda rūstus gyvenimas. Pusantro mėnesio palapinėje ant akmenų, sniego ir ledo. Dvidešimt dienų aklimatizacijos kančios.
Krintu į lovą. Galvą skauda vis stipriau.