Aria, gano avis, jakus.
Važiuodamas visureigiu matai idiliškus kaimus, kalnus, upes ir negali įžvelgti didžiųjų Tibeto bėdų. Dėl rūstaus klimato šio krašto ekologija yra labai trapi, tačiau kinai į nieką neatsižvelgdami kasa rūdą, kerta miškus, plečia javų plotus ir sutempia čionai visos Kinijos branduolines atliekas. O juk čia prasideda daugelis didžiausių pasaulio upių - didesni ir mažesni Tibeto intakai maitina galingiausias pasaulio upes Bramaputrą, Mekongą, Gangą. Visišką ekologų neviltį sukėlė žinia, kad per visą Tibetą bus tiesiamas geležinkelis. Valdžia sako, kad reikia kraštą ištraukti iš atsilikimo, o gamtininkai liūdi, kad dabar pražus unikalūs augalai, gyvūnai ir pats gamtovaizdis.
Kratydamiesi žvyrkeliais pasiekiame 5000 metrų perėją. Vienoje pusėje – amžinu sniegu padengtos Himalajų viršūnės, kitoje – neužmatomos Tibeto aukštumos. Jos yra beveik tokio pat ploto kaip Vakarų Europa ir sudaro penktadalį dabartinės Kinijos. Senųjų laikų Tibetas buvo gerokai didesnis nei matome šių dienų žemėlapiuose. Prieš porą šimtų metų Nepalui atiteko Mustango, Manango ir Dolpo karalystės. Tibeto šerpai, garsūs Himalajų vedliai ir nešikai, irgi prieš kelis šimtus metų įveikė aukštą perėją netoli Džomolungmos ir isikūrė Solo ir Kumbu regionuose, kurie dabar priklauso Nepalui. Panašiai atsitiko su Butanu ir Sikimu, kur irgi kadaise apsigyveno Tibeto gentys. Didelė dalis senojo Tibeto dabar priklauso Indijai.
Po geros valandos kelio pasirodo Sisia Pangma. Grėsminga, didinga, ką dar gali pasakyti? Sustingęs žiūriu į tą milžinišką piramidę, grėsmingus kaskadomis kylančius šlaitus ir mane apima baimė. Ar mano jėgoms tokia viršūnė?
Sisios šlaitais pavaikščioję alpinistai gąsdina mus ledo plyšiais, uraganiškais vėjais, pūgomis, nuo viršūnės lekiančiais šaldytuvo dydžio akmenimis. Kalnas pūpso atsiskyręs nuo Himalajų kalnagūbrio. Čia yra kur įsibėgėti vėjams. Tibetiečiai jį vadina ganyklų viršūne arba šventųjų vieta. Mes kopsime iš šiaurės vakarų. Ten sienų nėra, bet stačiais morenų, sniego ir ledo takais per pusantro mėnesio teks nueiti keliasdešimt kilometrų. Ne tiek daug yra įkopusių į šį kaprizingą kalną, gal tik pora šimtų. (Į Everestą – dešimtį kartų daugiau). Sisia buvo paskutinis iš keturiolikos “aštuntukų”, kuris pasidavė žmogui. Naujausiais matavimais šis kalnas siekia 8046 metrus ir tarp keturiolikos aukščiausiųjų yra tryliktas. Garsiausias pasaulio alpinistas R.Messneris, be deguonies įkopęs į visas pasaulio aukščiausias viršūnes, rašė, kad iš visų aukščiausiųjų Himalajų kalnų Sisios formos yra gražiausios. Jis pagiria jos grožį, bet ir nesidrovėdami keikia charekterį – uraganiškus vėjus, klastingus ledo plyšius ir lavinas.
Riaumojantis visureigis pakyla į penkių kilometrų perėją, nuo kurios matyti Sisios ledyno apačia: ji kėpso lyg šmėklos dantys. Lenkiami uraganiško vėjo, grožimės galinga panorama – visi Himalajai kaip ant delno. Tiesiai kelias eitų į Tingri kaimelį, Šigatse vienuolyną ir Lasą, o mes pasukame kairėn, tiesiai prie mūsų kalno. Dabar mes su juo gyvensime penkias savaites.
Kažkada internete radau keletą ankstesnių Sisios ekspedicijų dienoraščių, iš kurių supratau, kad nuobodu nebus. Radau prisiminimų, kaip šalia palapinės per naktį atsivėrė ledo bedugnė, o paliktoje stovykloje paukščiai sulesė visą maistą. Visi keikia nuožmius vėjus, niekas neišvengia pūgų ir šalčių, o kartais ir įkyrios saulės, kurios ištirpintame sniege plaukia palapinės.
Šį sausį į viršūnę bandė prasiveržti du kanadiečiai ir lenkas. Žiemą kilti į kalną kas kita nei vasarą. Teko tvirtinti pusantro kilometro virvių ir ledkirčiais iškapoti vietą palapinei. Veidai aplediję. Du ledkirčiai, šalmas, 30 kilogramų kuprinė ir dvylikos valandų darbo diena. 7100 metrų aukštyje vyrai užmigti jau nebegalėjo. Galiausiai pavojai pasidarė tokie dideli ir prognozės, ateinančios iš Insbruko tokios blogos, kad trijulė nusprendė alinantį pusantro mėnesio žygį nutraukti.
Prieš porą metų į žygį susirengė rusai ir olandai. Rusai įkopė nepaisydami šlykštaus oro, tiesa, kai kurie su deguonies kaukėmis. Olandai pasuko atgal, pribaigti vėtrų ir pūgų, o taip pat nepakeliamo gyvenimo Kinijos viešbučiuose, kur tualetas kitoje gatvės pusėje.
Į kalno viršūnę kol kas tėra įkopę vos du šimtai alpinistų – į Everestą 1200. Jis buvo paskutinis iš 14 aštuntukų, kuris pasidavė žmogui. Iki 1963 metų kinai neleido prisiliesti prie šio kalno, jie pirmieji 1964 metais ir pasiekė viršūnę. Tai buvo tikra komunistinė šventė. 195 žmonių ekspedicijoje buvo būrys geologų, kartografų ir kitokių mokslininkų, o dešimt alpinistų į viršūnę užnešė raudoną Kinijos vėliavą ir partijos vado Mao biustą. Alpinistai kopė prižiūrimi partinio sekretoriaus ir jo pavaduotojo.
1999 spalį šešių kilometrų aukštyje lavina nušlavė tris alpinistus.
Bazinėje stovykloje jau pristatyta palapinių. Mus aplenkė dvi dešimtys šveicarų ir vokiečių. Saulius juos vadina buržujais, atseit, jų palapinės ir įnagiai geresni. Gal kažkada buvo, tik ne šiandien. Mūsų palapinės North Face, batai Millet, katės titaninės. Nė vienas iš mūsų neatėjo su senu rusišku ledkirčiu. Mes jau irgi buržujai, o be to, sėdėdami ten aukštai ant ledo, po dviejų savaičių įstosime į Europos Sąjungą.
Juntu galvos skausmą, bet esu kupinas energijos. Sunkvežimis su daiktais dar neatvažiavo, dykinėjame. Su Mindaugu randame konservų dėžutę ir pradedame futbolą. Po penkių smūgių turnyras baigtas – tvinksi galva, kala širdis.
Sisia uždengė debesys, pradėjo snigti, o sunkvežimio dar nėra. Kaimynai pavaišina arbata ir sausainiais. Po to sulendame į ryšių karininko palapinę pasišildyti. Saulius atsisėda ant maišų ir užmiega. Kiti irgi sėdi susiėmę galvas. Kai atsuku videokamerą, nusišypso, o paskui vėl griebiasi už galvų ir dūsauja. Karininkas užkuria generatorių ir palubėje įsižiebia geltona kriaušė. Rašau dienoraštį. Vokiečiai vakar atėjo, o jau ryt žada kilti aukštyn. Jų šerpas rekomenduoja statyti dar vieną stovyklą ant akmenų, taip būsią sveikiau. Jis ten jau buvo prieš aštuonetą metų. Ir jis kaip ir James gąsdina ledo plyšiais. Iš ryto nieko baisaus, bet vakare jie plečiasi. Vokiečiai plonomis bambuko lazdelėmis žymės kelią, kad nepasiklystų.
Šerpas linki nesirgti, mat mašina iki sienos kainuoja 440 dolerių. Po dolerį už 220 kilometrų ir atgal. Sauliaus nepagąsdinsi: džipas iš Everesto bazinės stovyklos iki sienos kainavo 750 dolerių.
Krovinys atvyksta su minimaliais nuostoliais – sudužo tik du “Lhasa beer” buteliai. Pakilo vėjas ir nuo kalnagūbrio atslinko pūga. Žaibuoja, griaudžia perkūnija. Liūdnas stovi prie vežimo pririštas arklys; ledai čaižo jo niekuo nepridengtas strėnas.
Per valandą iškrovėme sunkvežimį ir pastatėme palapines. Vadas jau turi problemų su pilvu. Klaipėdiškis Saulius perbalęs. Sako, sunku kvėpuoti. Čia deguonies liko tik pusė to, ką įkvepiame jūros lygyje. Kartais atrodo, kad ir aš kvėpuoju vienu plaučiu.
Šiame aukštyje gyvenviečių nebėra, čia žmogus nuolatos gyventi jau nepajėgia, čia beauga tik samanos. Mūsų plaučiai išskiria vis daugiau anglies dvideginio, todėl kraujyje trinka medžiagų pusiausvyra. Inkstai, besistengdami išsaugoti rūgščių kiekį, išskiria vis daugiau vandens. Prasideda dehidratacija. Dabar kasdien gersime po penkis litrus arbatos.
Kalnų ligos simptomai dažniausiai atrodo kaip įprasta aklimatizacijos problema ar paprasčiausias nuovargis. Klaidingai įvertinęs savo būseną, gali pasibelsti pas šventąjį Petrą. Ne visada gerai, kai valia būna stipresnė už raumenis. Bet ar pajėgsi susivokti? Kalne matai sunkiai pasiekiamą tikslą, kuriam sutelki visas savo jėgas. Jos atsiranda iš kažkur. Nė nemanei, kad jų turi. Kiek kartų jau tą patyriau! Meksikoje kopdamas į Pico de Orizabą keletą kartų maniau, kad galas. Bet pakildavau ir vėl eidavau.
Šiame aukštyje rengiamės gyventi tris paras.
Pajuntu kaklo nervo uždegimą, o visa kita nekelia jokių rūpesčių. Lengvai kvėpuoju, kakta vos vos įtempta. O svarbiausia apetitas kaip pas mamą. Nesigiriu savo sveikata, nenervinu kitų, juolab, kad ryt viskas gali pasikeisti. Vadas norėsiąs tik obuolio, Mindaugas – sriubos, o man patiktų kepsnys su raudono vyno puslitriu.
Deja, vyno nėra, užtat alaus kaip per gegužinę. Turime 300 dėžučių. Aš kalnuose alaus nemėgstu, tad tris šimtus reikia dalinti iš šešių. Gal net iš penkių, nes Mindaugas žada siurbčioti tik arbatą. Raudono vyno kultas buvo Čilėje, kur kopėme į šešis kilometrus. Mūsų gražuolis gidas Martinas paskelbė, kad raudonas vynas gerina kraują. Mums patiko protinga Martino mintis, todėl kiek įmanydami gerinome kraują. Kai atėjo kopimo diena, mano kraujas buvo tiek pagerėjęs, kad žvaliai įkopęs į viršūnę, atsistojau ant galvos ir išgėriau porą gurkšnių konjako.
Pakvietė arbatos. Rinkomės gedulingai kaip į paskutinę vakarienę.
Po kelių dienų, guodžia Saulius, galvos atsileis, bet septyniuose kilometruose vėl staugsime iš skausmo. Priešais mane dūsavo Mindaugas ir apie vakarienę nė negalvojo. Saulius skundėsi skrandžio spazmais.
Plepame apie motociklus, automobilius ir valgių receptus. Matydami krūvą maišų, vėl pasidžiaugėme, kad maisto netrūks. Tik šį vakarą apetitas nekoks, vadas baiminasi, kad Korsanas su Rabinu neprivirtų per daug. Staiga į palapinę įgriūva persigandęs mūsų virėjas:
– Dujos! Problema!
– Čia rimtas dalykas – be dujų tokiame aukštyje pražūsime, – vadas kaip kulka išlėkė iš palapinės.
Visada taip – kol viskas tvarkoje, jis kažką meistrauja, pasakoja linksmas istorijas, bet kai problema, lekia ir sutvarko. Ir dabar jis kažką ten pakrapšto ir po penkių minučių: no problem. Pusrytis bus! O šiandien vakarienės išvengėme. Lėtai suvalgau likusius sausainius ir išeinu į naktį.
Iš dangaus leidžiasi šlapi dribsniai. Elegantiškai sninga, sakytų poetas. Į galvą lenda visokios kvailos mintys, o apie palapinę ratus suka jakai, kriuksėdami kaip šernai.