Puikus rytas. Nei debesėlio, nei vėjelio. O mano galvoj prieblanda, sunkios pagirios. Svaigstu, šiek tiek pykina. Sėdu gerti arbatos. Iš lėto siurbčioju ir klausausi tibetiečių alaso. Ir vėl kaip šernai prunkščia jakai, suodini jų varovai prie upelio verda arbatą.
Miegojau gerai. Kelis kartus prabudęs, svarstydavau, kada užeis žadėta krizė ir jos palydovė apatija. Laiko dar yra - tris savaites vaikščiosim aukštyn žemyn.
Apeinu stovyklą. Tibetiečiai iš lėto kinko apsnigtus jakus: netrukus aukštyn pajudės vokiečių ekspedicija. Oras skaidrus – čia pat visas Himalajų gubrys Niekuo nepridengta ir Sisia Pangma. Visa balta kaip nuotaka.
Fotografuoju jakus, sustingusius Sisios fone. Sniego pluta ant jų šonų suskilinėjo ir jie dabar atrodo kaip dideli balti vėžliai. Jakas tibetiečiams parūpina visko, kas šiame ašiauriame klimate yra būtina: mėsos, kuri yra pagrindinis klajoklių maistas; puikios vilnos, ragų ir kaulų, naudojamų visokiems dirbiniams ir papuošalams; tvirtos odos, tinkamos drabužiams ir palapinėms; riebaus pieno, iš kurio gaminamas jogurtas, sūris ir sviestas, tinkamas ir į arbatą, ir šventyklų aukų žvakėms, ir namų lempoms. Ant jako galima joti arba pakrauti dižiulį krovinį, kurį jis užtemps net į šešių kilometrų aukštį, kęsdamas baisų šaltį, uraganinį vėją, pūgą ir pašaro trūkumą. Šimtmečiai čia nieko nepakeitė – dar ir šiandien sunkiai pražengiamais Himalajų takais traukia jakų karavanai su ryžiais ir druska.
Pagiriojuosi vienas. Kalbuosi su savimi. Ką aš čia veikiu? – klausiu. Mano mylimą britų keliautoją ir rašytoją B.Chatwiną irgi visą gyvenimą kankino šis klausimas. Jis net tokią knygą parašė: “What am I doing here?” Ir klaipėdiškis Saulius sakėsi vakar kovojęs su šiuo klausimu. Kodėl žmonės palieka šiltus namus ir danginasi į kitą pasaulio kraštą, kur kraupiai skauda galvą ir maudžia šonus po kietos nakvynės? Žinau, kad niekas dar nėra radęs atsakymo į šį klausimą ir aš nerasiu.
Garsiausias visų laikų alpinistas R.Messneris kartą rašė, kad tas klausimas iškyla kiekvienam keturiasdešimtmečiui. Gerai, postringavo jis, gyvenimas jau praėjo, važiuosiu toliau senom vėžėm ir lėtai gražiai merdėsiu. O juk gali būti ir kitaip - pasuksiu į kalnus ir atrasiu naujas žaidimo galimybes? Čia užmiršiu nepasitenkinimą savimi ir pasauliu, atrasiu nepasotinamą mirtinų pavojų troškulį. Čia mane užburs kasdieninė rizika. Vakare krisiu išsekęs ir lauksiu ryto, kuris bus kupinas naujos rizikos ir pavojų, o kažkas pasakys: “Jis gali savo gyvenimą numesti kaip atšipusį ledkirtį”. Taip svarstė legendinis R.Messneris, kuris šiandien jau ramiai sėdi Pietų Tirolyje XIII amžiaus restauruotoje pilyje. Jo dar neaplenkė nė vienas pasaulio alpinistas: be deguonies įveiktos visos didžiausios Himalajų viršūnės, visuose žemynuose nueita 3500 sudėtingiausių maršrutų.
Daugumas jo bendražygių liko po sniego lavinomis arba kalnų viršūnėse sustingo į ledą, o jis, nors ir nušalęs septynis pirštus, rašo kalnų bestselerį po bestselerio. Jam dar mažam įgrįso konsrvatyvi namų aplinka ir liguistas tėvų religingumas. Laimei, motina motina jį suprato: “jei bernas nenori eiti į bažnyčią, tegu eina į kalnus!” Būdamas penkerių jis jau kopė Alpių uolomis. Jis visą gyvenimą rungėsi su mirtimi ir daug kartų baisiame speige, ledo plyšiuose ir lavinose ją nugalėjo. Jis pats save sukūrė.
Kartą aplimk Anapurną ėjau su prityrusiu turistu iš Kauno. Mes ėjome per fantastiškus slėnius ir spalvingus kaimus, bet jo niekas nedomino, išskyrus snieguotas viršūnes. Jis visą laiką lekia ir tik pamatęs pabalusią viršūnę sustoja, prisėda ant akmens ir valandą į ją žiūri. Jis man prisipažino, kaip susirgo šia liga. Tai buvo daugiau kaip prieš tris dešimtis metų, kai jis su broliu nusipirko motociklą ir iš Kauno nubirbė į Gruziją. Ten pirmąkart pamatė snieguotą viršūnę ir to užteko...
O mano draugas poetas sakė, kad kelionėn mes leidžiamės tikrinti savo sapnų ir košmarų. Tikras keliautojas esąs sapnų auditorius.
Ką aš čia veikiu? Kaip aš čia atsidūriau? Atsitiktinumas. Juk iš tikrųjų ekspedicijos vadą Saulių sutikau prieš pusmetį kažkokioje Katmandu kavinėje visiškai atsitiktinai. Apie Saulių tąkart žinojau tik, kad prieš pusmetį jis įkopė į aukščiausią pasaulio kalną. Tada, toje kavinėje, matydamas, kaip jis sėdi ant kėdės krašto, o mintimis nuolatos išplaukia kažkur kitur, supratau, kad jis kaip ir aš - neramus pasaulio pilietis ir jam visada reikia būti kelyje.
Susidaužėme putojančiais alaus bokalais, bet apie ką galėtume kalbėtis, neįsivaizdavau. Jis – kalnų liūtas, o aš – tik paplaukęs nuotykių ieškotojas.
Laimei, buvau girdėjęs, kad į Everestą jis kopė kartu su barmenu iš Talino:
– Tas estas per radiją sakė, kad be tavęs nebūtų įlipęs.
– O aš be jo nebūčiau nulipęs! – pasakė ir, šypsodamasis žiūrėjo, ar supratau mintį.
– Tokiame kalne, matyt, svarbu turėti patikimą komandą?
– Žygyje svarbu, kad šalia būtų geri draugai, su kuriais gali pajuokauti. O įkopus norisi ne su dievais pašnekėti, o žmogiškų dalykų: pavalgyti, pailsėti. Apskritai, anksčiau alpinizme visų pirma mačiau sportą, dabar – bendravimą.
– O kaip viršūnė? – klausiau.
– Svarbiausia žvejoti, bet žuvį pagauti irgi svarbu.
– Mėgsti pasėdėti su meškere?
Saulius linktelėjo galva ir staiga paklausė:
– O kur tu esi buvęs?
– Monblane, Piko de Orizaba Meksikoje, pernai – Elbruse, – vardinau.
Į Sisią tu galėtum eiti, – paskelbė diagnozę Saulius, skubiai pribaigė alų ir, užsimetęs kuprinę, dingo. Suraukęs kaktą aš ilgai dar sėdėjau tuščioje Katmandu kavinėje. Padavėjas buvo įkyrus, alus šiltas, o mintys sujauktos. Keistas kalnas – Sisia, galvojau. Kodėl anksčiau aš jo negirdėjau?
Toks buvo mūsų pirmas susitikimas. O antrą kartą aš jį pamačiau jau kitų metų pradžioje, kai ledai link Sisios jau buvo pralaužti. Jau buvo komandos branduolys ir į ekspedicijos taupyklę nubiro pirmieji litai.
Šįsyk alų gėrėme Vilniuje. Skundėsi, kad sunku su finansais, bet buvo optimistas:
– Vieni iš mūsų kasdien bėgios po keturias valandas ir negalės įkopti, pavyzdžiui, dėl gripo. Niekas nežino, kaip bus. Bent jau man svarbu procesas.
– Ir aš mėgstu procesą.
– Ten kalne ne viskas priklauso nuo tavęs paties, – pasakė. – Žinai?
Žinau, – atsakiau.
Taip atsidūriau šioje ekspedicijoje. Buvo vasario pradžia ir aš pradėjau tampytis treniruoklių salėje. Hamburge nusipirkau itališkus kalnų batus, Amstardame – neperpučiamą striukę ir kelnes, o visa kita Saulius užsakė Maskvoje. Ten yra “Bask” firma, kuri viską pagamina perpus pigiau nei Vakaruose. Iš ten man pargabeno raudoną veido kaukę, trigubas kumštines pirštines, pūkinę striukę ir miegmaišį.
Nežmoniškai greitai bėgo dienos; mano kuprinė storėjo, o piniginė bliuško. Stebuklo aš nelaukiau – Saulius sakė, kad kelionė kainuos apie 17 tūkstančių litų, ir nemelavo. Lėktuvas, leidimas kopti, jakai, maistas ir visokios smulkmenos. Nešikų nebus, ir gidų taip pat. Nėra ko slėpti, aš mėgstu nešikus. Bet jie kainuotų dar keletą tūkstančių.
Vėl sugrįžtu į realybę – tie patys jakai ir Tibeto platumos.
– Mindaugai, o ko tu eini į kalnus? – vakar klausiau.
– Man įdomūs žmonės kalnuose. Tie patys žmonės kalnuose elgiasi visai kitaip nei lygumose.
O kodėl aš keliauju? Man norisi pasaulio įvairovės – papročių, dievų, spalvų, kvapų. Noriu įsitikinti, kad gali būti ir kitaip. Ir kitas Dievas gali būti. Ne ne, man kito nereikėjo, aš tik norėjau įsitikinti, kad ir kitas gali būti. Nuo pat vaikystės svajojau keliauti. Nuo įgrįsusių kaimo darbų pasislėpdavau su stora knyga aukštuose paparčiuose ir svajodavau, kaip kada nors skraidysiu iš vieno pasaulio kampo į kitą.
Taip kokias filosofuoju dvi valandas vienumoje, kol į palapinę neįslenka Eugenijus, rūškanas kaip vakarykščiai debesys:
– Nemiegojau. Kas penkiolika minučių žiūrėjau į laikrodį. Visokios mintys lindo.
– Gal kokia geniali įlindo? – bandau pasilinksminti.
– Vienintelė geniali, kad greičiau išauštų rytas! – įsipila arbatos ir ilgai tyli.
Kiti mėgsta postringauti, kodėl žmonės eina į kalnus, Eugenijus – ne. Jis tiesiog eina į juos. Eugenijus karjerą pradėjo nuo Karpatų ir Krymo. Devynis pavasarius praleido dykumoje. Mokslas šlubavo, nes įdomiausi žygiai lyg tyčia pasitaikydavo per sesijas. Alpinizmo mokyklų nelankė, užteko turizmo legendos A.Jucevičiaus akademijos. Gerokai pavaikščiojęs, pradėjo vadovauti grupėms į dykumas ir kalnus. Didelių bėdų ir nelaimių nebuvo, tik Kaukaze apsidaužė, ledynu čiuoždamas keliasdešimt metrų. Jo neišgąsdinsi nei pūgom, nei uraganais, nei sunkiausia kuprine – sunkiau nei pas A.Jucevičių nebūna. Ir sunkiau nei Lietuvos viršūnė Pamyre tikrai nebus, man sakė Eugenijus. Į ją kylant siautėjo pūgos, o nugarą spaudė keturiasdešimt kilogramų nešulys.
Buvo toks britas G.Mallory, jis gal pirmasis pabandė įveikti Everestą. Kartą jo paklausė, kodėl jis kopia į tą pražūtingą kalną. “Because it is there”, atsakė. 1924 metais Mellory su savo draugu pradingo visai netoli Everesto viršūnės ir niekada nebegrįžo. Jis buvo labai gražus vyras, o Londone liko nuostabi žmona ir dvi dukros. Kodėl jis kopė? Ko jam trūko? Nieko jam netrūko – tiesiog ramybės nedavė kalnas. Because it is there. Čilėje kopiau su Kęstu Balaišiu. Jis irgi svajoja apie Everestą. Kodėl tu ten veržiesi, klausiau. Dėl dvasinės ramybės, sakė. Pūgose ir uraganose, lavinose, ledo bedugnėse žmonės suranda ramybę.
Stovykla bunda. Tikras audringų vestuvių rytas; visiems plyšta galvos, kažkam tirpsta galūnės. Vakar perdaug pakilome. Per keturias valandas visureigis nuo trijų kilometrų mus švystelėjo į penkis. Sveikiau būtų buvę dar viena tarpinė nakvynė. Tik kur? Nebent tolėliai esančiame Tingri kaimelyje.
Iš palapinės pasigirsta pirmieji vado žodžiai:
– Mindaugai, paieškok citramono!
Su vaistinėle ateina Mindaugas, kuriam teko ekspedicijos gydytojo našta. Jo galva irgi braška, bet šypsosi, kelia mūsų kovinę dvasią, o vadui praneša farmakologijos naujieną: citramonas į Lietuvą jau nebevežamas.
– Neliūdėkit, vyrai! Turiu krūva kitoniškų tablečių nuo galvos skausmo, – Mindaugas jas rūšiuoja ir dalina pageidaujantiems. Aš kol kas nepageidauju.
Išsijudinę įsmeigiame žvilgsnius į savo kalną. Sisia Pangma šiandien ypatingai gundanti – šviežiai apsnigta spindi kaip nuotaka.
Stovykloje liekame vieni. Vokiečiai, lydimi 140 jakų ir būrio šerpų patraukė į pagrindinę bazinę stovyklą. O mes išeinamame į penkių valandų aklimatizacinį žygį. Yra tokia teorija – kuo daugiau vaikštai ir smarkiau dirbi, tuo greičiau prisitaikai prie aukštikalnių. Diena saulėta, tik mūsų veidai rūškani. Kvėpuojame sunkiai, smarkiai kala širdys. Kažkas sakė, kad toks žygis pareikalaus energijos, kurios normaliam žmogui lygumose pakaktų septyneriems metams.
Mindaugas ragina vadą gerti vandenį, bet šis nė lašo. Ne kažin ką ir valgo. Grįžę pasimatuojame pulsą ir spaudimą. Pulsas svyruoja nuo 102 iki 119 dūžių per minutę. 102 – klaipėdiškio Sauliaus rezultatas, 103 – mano. Gal ir neblogai po penkių valandų žygio penkių kilometrų aukštyje.
Vakare rašome pranešimą Lietuvos informacijos agentūroms. Susiginčijame dėl pavadinimo. Mano mąstymas jau pagadintas, nes ketvertą metų dirbau laikraštyje. Siūlau “Poliklinika penkių kilometrų aukštyje”. Kompanijai atrodo perdaug įžūlu. Užrašo “Sveikatos patikrinimas 5000m aukštyje”.
Dar sužinome, kad likę komandos nariai – Vytautas ir Arvydas prisijungs dar negreit. Jie turės važiuoti iki sienos užsidėti spaudų į pasus ir į bazinę stovyklą atvažiuos tik 26 dieną. Vadas šiandien tarstelėjo, kad dabar į Everestą neįkoptų.