Vėl į žygį. Šįkart aukštyn, gal į pusšešto kilometro aukštį. Einu einu, o aplink vien tolumos ir jokio garso. Nei žvėries, nei paukščio. Kalbamės su Mindaugu.
– Norėjau pamatyti, ar laimingi Tibete žmonės, – žiūri į tolius Mindaugas. Bet ir jie kovoja dėl pinigų.
Iš tikro nelaiminga tauta. Didžiulė nelaimė ištiko žmones, kuriuos budizmas mokė būti laimingais.
Einame jau kelinta valanda. Mindaugas alpinizmo pradmenų išmoko dar mokykloje; Palyginti su juo aš esu nekrikštas, tikriausias alpinizmo pirmokas. O jam pasisekė, nes pakliuvo į gero mokytojo rankas ir dar mokinys būdamas gavo krikštą Kaukaze.
Kalbame kas papuola, bet dažniausiai apie Mindaugo kliniką ir motociklus. Jau ir kitiems galėčiau papasakoti, kad Biržuose yra moderni dantų klinika, o joje dirba jaunas populiarus daktaras Mindaugas, kurio klientų sąrašas ilgesnis už Biržų telefonų knygą. Žiūriu į neapmatomas tolumas ir bandau įsivaizduoti Mindaugą nuo aušros ligi aušros su grąžtu ir replėmis. O dar namą prie ežero pradėjo statyti. Darbų daug, bet visąlaik galvoja apie keliones. Vis pasakoja apie Peru, o paskui apie motociklus. Jis ir dabar nežino, kodėl paryčiais Biržų užmiestyje toji “silkė” užtvėrė jam kelią. Jis atsiplėšė nuo Kawasakio, lekiančio reaktyviniu greičiu, perskrido per “Audi” viršų, ir nežinia kur būtų nutūpęs, jei ne pakelės beržo šakos. Jos švelniai apglėbė skrendantį daktarą ir draugiškai nuleido į pakelės dobilus. Atsimerkia – į akis jam plieskia motociklo lempa, isteriški moteriškės žodžiai: nesėsiu daugiau prie vairo, ir girto vyro stiklinės akys, įsmeigtos į tekančią saulę.
Vadas jau atsigavęs, pjausto Kužių agrofirmos kumpį.
Plieskia saulė. Prausiamės duše. Atrodo, aklimatizavausi, nes pulsas krito iki septyniasdešimties.
Į stovyklą atvežė dar kažkieno mantą. Ko gero, rusų, nes ant maišų krūvos – gitara. Iki saulėlydžio turėtų pasirodyti ir gitaristai.
Mindaugas kalne pamatė didžiulį kiškį. Niekas netiki, bet jis nufotografuotas, vėliau įrodys, kad teisus. Rašyk spaudai, kad matei jetį, mokau. Ryt paneigsi. Juk visi laukia mistikos ir sensacijų. Pasiūlymas nepriimtas, bet vistiek sukelia diskusiją apie ječius. Jis pasakoja, kaip Hitleris išsiuntė ekspediciją į Tibetą surasti trūkstamą grandį tarp arijų ir ječių.
Mūsų šerpai sakosi ječių nematę. Keista, nes šerpų galvos prikimštos pasakų, legendų ir neva būtų istorijų apie tuos keistus sniego padarus. Ką nori sakyk, bet nuo 1958 metų jetis yra realus Nepalo karalystės gyventojas, nes tais metais karališkoji vyriausybė paskelbė ječio neliečiamybę. Nuo to laiko nebegalima ječių gaudyti tinklais, siundyti šunimis, šaudyti ir duoti migdomųjų tablečių.
Beveik visi Everesto užkariautojai noriai postringauja apie ječius. Kas antras yra matęs bent jau įspūdingas sniego žmogaus pėdas.
– Ar matei jetį? – klausiu Sauliaus.
– Nemačiau, – burbteli.
R.Messneris apie juos užsimena kone kiekvienoje iš savo knygų. Jis neneigia, kad jetis vieną dieną bus surastas. Skaičiau lamos Lobsango Ramos labai talentingą knygą apie Tibetą. Jis matė jetį, ir aš tuo tikėjau, kol į rankas nepakliuvo dar viena jo knyga, kurioje apie budizmo lamos gyvenimą pasakoja katinas. Tada aš supratau, kad jetis gyvena jo fantazijoje. Ječiai gyvena pasaulyje, kur katinai diskutuoja apie budizmą.
Prieš kelias dešimtis metų vienas naftos magnatas iš Techaso finansavo tris ječio paieškų ekspedicijas. Visos trys grįžo kupinos įspūdžių, bet be ječio.
Kartą netoli šerpų sostinės Namche Bazar policija surašė protokolą, nes jetis sudraskė tris jakus. Šerpų mergina davė parodymus, kad užpuolikas buvo panašus į didelę susivėlusią bezdžionę. Policininkai išmatavo pėdų dydį: 10 centimetrų pločio ir 36 ilgio. Šerpai tiki, kad jetis yra greitos mirties pranašas, tad pamatęs tą būtybę, vargu ar spėsi kam nors papasakoti. Šerpai taip pat žino, kad kai kuriuose Himalajų kaimuose gyvena vyrai ir moterys, kurių tėvai yra šerpai, o motinos ječių patelės. Tie žmonės būna ypatingai aukšti ir stiprūs, tik labai plaukuoti.
Vadas triūsia virtuvėje. Iš pradžių moko Korsaną virti bulves, o paskui kepti viščiuką. Korsanas yra talentingas mokinys. Iki šiol visi mano sutikti virėjai veždavosi būgnelius ir dainuodavo, šitie nėra muzikalūs, bet fantastiškai darbštūs ir paslaugūs. Sriubos jau beveik lietuviškos – su svogūnais, česnakais, morkomis. Čia irgi juntama vado ranka, nes nepaliečiai tokių sriubų tikrai neverda.
Skaitau kalnų medicinos vadovėlį, pilną pasakojimų apie baisias kalnų ligas.
– Būčiau paskaitęs šią knygą prieš kelionę, nesėdėčiau dabar su jumis, sakau Mindaugui.
Pirmiausia panyru į mokslą apie dehitrataciją, paskui apie akis. Su mano operuotomis akimis nederėtų kilti aukščiau septynių kilometrų. Prieš keturioliką metų rusai skalpeliais ištaisė mano trumparegystę. Ačiū jiems – pradėjau matyti kaip erelis, bet randai liko bjaurūs. Vadovėlis rašo, kad po tokios operacijos septyniuose kilometruose alpinistas laikinai apanka. Man dabar jau vėlu trūkčioti: įkopsiu – pažiūrėsiu. Pažiūrėsiu?
Prie stalo jau aptarėme viską, nuo Lenino balzamavimo iki ječio paieškos. Plepame bet ką, kad tik laikas greičiau eitų. Vytas yra žemaitis, bet kai jis kalba, suklūstu – vieną sakinį jis sako žemaitiškai, kitą – suvalkietiškai.
Tu kažkoks kalbos eksponatas, – sakau jam, – ir žemaitis, ir suvalkietis vienu metu.
Ne, aš grynas žemaitis!
–Tai kodėl tu išsyk kalbi dviem kalbom?
–Aš žemaitis, bet žmona suvalkietė.
Vadas vis prisimena Audriaus Marazo žūtį:
Nebemielas man tas kampas.
Tai atsitiko Kaukaze, Bezenge rajone, vadinamame mažaisiais Himalajais. Saulius jau buvo išvažiavęs, kai Audrius su dar dviem alpinistais leidosi iš Džangi viršūnės. Sunki puspenkto kilometro viršūnė, teko įveikti pusantro kilometro sieną. Audrius paslydo...
Po Audriaus žūties Saulius atsidūrė gilioje duobėje. Lyg sniego lavina jį sukaustė – negalėjo niekur kopti ir jokių planų nekūrė. Bet vieną dieną draugas patarė nueiti į pas Tėvą Stanislovą Dotnuvos bažnyčioje. Ten netikėtai sutiko Budos karį Paulių Normantą.
– Tau reikia Himalajų! – pasakė jis, išklausęs nusiskundimus.
Matyt, trūko tik to žodžio – Himalajai – ir jis akimirksniu vėl sugrąžino į kalnų stichiją.
Po poros mėnesių jis jau užsimetęs kuprinę žygiavo aplink Anapurną. Planavo mėnesį, išėjo trys.
Iš pradžių pasuko į Daulagiri kalno pusę, kur maoistų bazės. Vienuolika dienų jis ėjo takais, kurias žiemos metu vaikšto tik pamišėliai. Savaitę klajojo visiškai vienas, jokių kaimų, žmonių, sniego iki pusiaujo, naktimis vėtra draskė palapinę. Ir tai dar ne viskas: gruodžio penkioliktą per savo gimtadienį nuskrido į Luklą. Vėl vienas patraukė Gokio slėniu, ir pakilo iki Lotsės bazinės stovyklos.
O kai po metų jis dar kartą apsuko Anapurnos žiedą, Everestas jį sugriebė taip rimtai, kad nebeturėjo, kur dėtis.