„Dabar, kai važiuojame autobusu, automobiliu ar traukiniu, aplanko jausmas, kad prarandame tas istorijas, kurias galėtume išgirsti važiuodami autostopu. Atrodo, kad apvagiame save“, - pasakojo Rūta. Pora autostopu susidomėjo tik užauginusi ir į mokslus išleidusi dukrą.
- Kada ir kaip pradėjote važinėti autostopu? - lrytas.lt paklausė Rūtos ir Sauliaus.
Rūta: Aš – pusę amžiaus nugyvenusi moteriškė. Būdama jauna važiavau autostopu tik iš Klaipėdos, kur studijavau, į Marijampolę, namo. Kai Saulius prieš ketverius metus pasiūlė keliauti autostopu, aš labai sunerimau: „Kaip aš, pagyvenusi moteriškė, išeisiu ant kelio? Čia gi tik studentams. O aš jų vietą užimsiu!“ Man tada buvo labai nejauku.
Pirmoji mūsų kelionė buvo į Palangą. Atsistojom greitkelyje. Pamačiau, kad labai daug žmonių važiuoja automobiliuose po vieną. Man palengvėjo – jei ir studentai norėtų keliauti, visiems užteks vietos. Be to, nė vienas jaunas žmogus nevažiavo autostopu, mes stovėjome vieni.
Pradėjome kelionę prie Grigiškių. Tik iškėlėm ranką ir mums sustojo tokio gerumo moteris! Kai jau įsisiūbavom su autostopu, ta moteris mus dar kartą vežė. Dabar mes su ja Vilniuje kartais susitinkame, esame kaip giminaičiai.
Tada, per pirmą kelionę, supratau, kad važiuoti pakeleivingais automobiliais – geras keliavimo būdas.
Mums vairuotojai labai greitai sustoja. Pradžioje maniau, kad taip yra dėl to, kad tvarkingai atrodome, esame nei labai jauni, nei labai seni. Bet paskui supratau, kad tiesiog tie žmonės, kurie sustoja, yra ypatingi. Nesvarbu, koks tu, kuris stabdai. Svarbiau tas, kuris sustoja. Jei tenka palaukti ilgiau, dažnai sakome, kad dar neatvažiavo tas, kuris turi mus paimti, kurio istorija ypatinga.
Žmonės mums visada papasakoja savo istorijas. Galėtume parašyti knygą iš to, ką išgirstame. Dažnai, kai važiuojame autobusu, automobiliu ar traukiniu, aplanko jausmas, kad prarandame tas istorijas, kurias galėtume išgirsti. Atrodo, kad apvagiame save.
Nors tuo pačiu visada yra tinginys, visada reikia vis iš naujo save paraginti, kad išvažiuotume autostopu.
- Kokie trūkumai, važiuojant autostopu? Ar pasitaikė piktų žmonių, nelaimingų nutikimų?
Saulius: Niekada nesame patyrę jokios agresijos. Vienintelis trūkumas – šaltis ir drėgmė. Būna, kad lyja, šąla, pučia vėjas. Be to, neaišku, kada nukeliausim, negalime susidaryti plano.
- Kodėl apskritai nutarėte taip keliauti?
Saulius: Taip pigiau ir įdomiau. Kai tik atidarai piniginę, nuotykiai baigiasi. Kai atidarome piniginę, pradedame žmones prievartauti daryti tai, ko mes norime. Kai neatidarome piniginės, tada stengiamės daryti tai, ką kiti nori, kad mes darytume. Ir tada prasideda nuotykiai.
Rūta: Nesame tie, kurie visai neturime pinigų. Galėtume ir keliauti, ir nakvoti „civilizuotai“. Bet prarastume nuotykius, dovanas. Tarkime, Turkijoje kiekviena diena ir kiekviena nakvynė buvo kaip atskira istorija. Rašydavom apie tai draugams laiškuose.
- Kokios tos dovanos, kurias gaunate, keliaudami autostopu?
Rūta: Vienas pavyzdys. Turkijoje žmogus mus vežė per kalnus. Visą dieną. Nuolat jam dėkojom ir jau žadėjom išlipti, nes supratom, kad jis mus veža specialiai, jam visai ne pakeliui. Pasiekę miestelį, jį pravažiavę išlipom. Pasistatėm palapinę. Kitoje upės pusėje matome piemenį ir avių bandą. Pamojuojam vieni kitiems. Jis ženklais klausia, ką veiksime. Rodome, kad miegosime. Jis ženklais ėmė rodyti, kad lauke mes tikrai nemiegosim. O man taip gerai ištiesus kojas gulėti palapinėje! Piemuo užsispyrusiai rodo, kad ateitume pas jį. Turkijos kaime beveik niekas nekalba angliškai.
Susirinkome daiktus, susitikome su juo ant tiltelio ir patraukėm jo trobelės link. Piemuo man pasirodė labai apšepęs.
Atėję pas jį, patyrėme didelį džiaugsmą – Turkijoje, jei vyras parsiveda namo svečių, moterį rasi dėl to labai laimingą. Pas mus moteris sakys, kad neturi kuo pavaišinti ar kad netvarkingi namai – nebūtinai bus patenkinta. O ten moterys šypsosi, visada būna privirę didelį puodą sriubos, visada laukia.
Piemuo po trumpos pertraukėlės atėjo visas nusiprausęs, baltai apsirengęs, iš purvino piemens tapo gražiu vyru. Visas kaimelis – didelė giminė – visi pradėjo eiti į verandą, žiūrėti į mus. Atėjo ir seni tėveliai. To žmogaus mama, gal ligota, gal su atmintimi jai kažkas negerai, paėmusi mano veidą į delnus ilgai ilgai žiūrėjo į mane. Pas mus tokiu atveju tikrai pasakytų: „Mama, baik, sėskis jau, netrukdyk“. O ten leido močiutei atsižiūrėti į mane, kiek ji nori. Paskui močiutė atsisėdo šalia manęs. Sėdim, žiūrim viena į kitą, nusišypsom. Tas bendravimas, nors ir be žodžių, nuostabus.
Įdomu, kad nevargsti nuo tokio bendravimo. Būna, kad, rodos, trukdai žmonėms, kad gal jie būtų ilsėjęsi, o tu jiems sutrukdei. O tuo metu Turkijoje buvo aišku, kad ir tie žmonės leidžiasi į nuotykį, ir mes.
Taip ir keliauji iš namų į namus, iš vieno automobilio į kitą, iš rankų į rankas. Tai stebuklai.
Saulius: Tos dovanos – tai paprasti dalykai, kuriuos mes nuolat turime aplinkui. Kad ir arbatos puodelis. Kartą Turkijoje stovime ant kelio, stabdome mašinas, kitoje pusėje matom nedidelę vietinę parduotuvėlę. Prie durų – šeimininkas. Pamojavom, nusišypsojom, jis mums irgi.
Netrukus jis ateina per kelią, nešinas padėklu su dviem arbatos stiklinėm. Įvertinus pinigais, tai – menka dovana, bet toje situacijoje tai buvo tokia vertinga dovana, kad mes ją prisimenam iki dabar. O kartais ir paprasta šypsena tiek daug duoda! Visas pasaulis aplink nuo to pasidaro geras. Ir nereikia jokių super projektų, kad pagerintum pasaulį.
- Kaip priimti gėrybes ir dėmesį?
Rūta: Tai ne visada lengva. Visų kelionių metu mokiausi priimti dovanas. Visada galiu pasakyti: „Ne, ačiū“. Bet kai matau, kad mus kviečia ir labai nuoširdžiai kviečia, bandau leistis būti paglobojama. Labai lengva kitą globoti, o pačiam priimti dovanas irgi reikia išmokti.
Saulius: Priimti su dėkingumu, su džiaugsmu.
- Praėjusią vasarą autostopu važiavote į Turkiją. Kiek laiko truko kelionė iki šalies?
Rūta: Apie savaitę. Važiavome per Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją į Turkiją.
Saulius: Tai buvo stebuklas. Nuo pat akimirkos, kai užsidėjom kuprinę ir išėjom iš namų.
- Kiek laiko praleidote Turkijoje? Kur nakvojote, ką valgėte, kiek pinigų išleidote?
Rūta: Apie mėnesį praleidome Turkijoje. Apkeliavome vidurinę šalies dalį, daugiausia mažus miestelius. Nakvodavome palapinėje arba pas žmones, pirkdavome tik maistą, nors ir tai labai dažnai mus vaišindavo.
Visa kelionė mums kainavo beveik 300 litų. Žmonės mus labai globojo. Ir, aišku, maistą pirkdavome turguose, kur nebrangu.
Beje, turkai valgo labai įdomius patiekalus. Karvių sūriai, raugtos alyvuogės. Kaip pas mus agurkus kiekviena šeimininkė, taip ten alyvuogės. Daržoves patys augina. Mėsos praktiškai neragavome, gal vienoje vietoje pasiūlė pasivaišinti.
Saulius: Pieno produktų daug, duonos. Labai skanus maistas.
Rūta: O kuo tik nevažiavom! Tik ant anglių nesėdau.
Saulius: Ten jei stabdai, tai ir stoja. Mes, kai važiuojam, tai galvojam: „Ai, aš čia netoli važiuoju. Gal bus nepakeliui. Vietos neturiu“. O Turkijoje visai nesvarbu – yra vietos, ar nėra, - jei stabdo žmogus, tai vairuotojas ir sustoja.
Ir sunkvežimis su anglimi kai sustojo, kabinoje sėdėjo trys vyrai, ten jau vietos nebuvo. Rodžiau jam, kad mes į tą priekabą galime lipti. Tai net jie patys nustebo. Pasilipom ir pamatėm, kad priekaba pilna medžio anglies. Nusprendėm nevažiuoti.
Rūta: Dar važiavom ant traktoriaus ratų purvasargių. Nežinau, ar stabdėm, bet vairuotojas sustojo. Taip pat važiavom ant lentų priekaboje. Paskui buvo toks traktoriukas su išmetamųjų dujų vamzdžiu beveik vairuotojui į veidą.
Saulius: Suvirintas metalinis vežimas, ratai uždėti, medinis suolas, priekyje variklis, toks kaip Dyzelis išrado, tai mažai pasikeitęs. Vamzdis priekyje, dūmai rūksta, stogiukas nuo lietaus pritaisytas.
Rūta: Jie pakvietė mus važiuoti kartu į laukus dirbti. Nuvažiavom, žemė sunki, grumstai. Aš irgi turiu daržą, man patinka jį tvarkyti. Pasiėmiau įrankį, mėginau ravėti svogūnėlius. Paskui sėjom kartu pupeles. Aš įpratusi padaryti griovelį ir išdėlioti pupeles. O šeimininkę toks juokas paėmė, kad aš taip darau. Ji parodė, kad iškasa tris duobeles ir įdeda po tris pupeles į kiekvieną. Grįžusi namo draugėm ir kaimynėm pasakojo, kaip aš sodinau pupeles. Tiek juokėsi iš manęs!
Važiavome ir labai prabangiomis mašinomis. Kartą sustojo kažkokia pati naujausia, nežinau modelio, salonas odinis, vairuotojas apsirengęs natūralaus šilko marškiniais. Pavežęs jis mus į restoraną nusivedė.
Saulius: Vienas sunkvežimio vairuotojas prieš mus paleisdamas nupirko bandelių, išvirė arbatos. Žmonės stengėsi pavežę dar ir pavaišinti.
- Turkai - laimingi žmonės?
Saulius: Turkijoje žmonėms dar niekas nepasakė, "kaip jie blogai gyvena". Tie žmonės, rodos, nieko neturi, bet yra laimingi, šypsosi. Jie nežino to, kol niekas neateina ir nepasako. Tik kai pradeda vienas po kito eiti ir sakyti, kad tu nieko neturi, pradedi būti nelaimingas. Gal aš tikrai nieko neturiu? Man reikia ir to, ir ano. Reikia būti labai stipriam, kad atsilaikytum prieš kitų diegiamus „standartus“.
- Kur dar esate keliavę autostopu?
Saulius: Šį vasarį keliavome į Rumuniją porai savaičių. Taip pat daug autostopu keliaujame Lietuvoje.
- Ateityje irgi planuojate?
Saulius: Neturime jokių planų, bet norėtume. Su planais – kaip su pinigine. Kai tik susidarai planą, taip ir baigiasi nuotykiai. Gal daugiau svajojame. Aš labai norėčiau keliauti pagyventi gamtoje, sutikti įdomių žmonių.