O gal pašokau nuo sutraukto blauzdos raumens. O gal pažadino vėjo plakama palapinė.
Šiandien kilsime į antrąją bazinę stovyklą, vadinamą ABC – Advanced Bace Camp. Jaučiu, kad man ankstoka aukštyn. Dar nepripratau prie žemo oro slėgio ir deguonies trūkumo. Kakta įtempta, geriau būtų dar viena naktis čia, prie šito upelio. Šita naktis jau nebuvo košmariška, keletą kartų prabudau, bet ryte galva buvo šviesi. Ryt būtų dar geriau, bet vadas pašaukė kilti aukštyn.
Oras labai sausas, džiūsta burna, nosis.
Už Tibetą labiau saulėta yra tik Sachara. Dėl nežmoniškos sausros ir skaidraus oro aukštikalnėse susidaro didžiuliai skirtumai tarp dienos ir nakties temperatūrų. Štai ir šiąnakt buvo keletas laipsnių šalčio, o dabar jau kepina trisdešimties laipsnių karštis. Dėl tų pačių priežasčių labai skiriasi temperatūra atokaitoje ir šešėlyje – ryte kalno paunksmėje eini su striuke ir ausine kepure, bet vos tik išlendi į saulę, plėši viską nuo savęs. Vakar deginausi lengvuose vakaro spinduliuose, bet vos tik saulė dingo už kalno, traukiau iš maišo pūkinę striukę.
Jau vidurdienis, bet mes dar nepajudėjome. Sėdžiu ant akmens, rašau. Atėjo tibetietis plačiabryle skrybėle ir pradėjo sverti mūsų krovinį. Jakas gali nešti tik keturiasdešimt kilogramų. Iš tikrųjų, visa tai tik komercinė gudrybė. Kiek jakui prikrausi, tiek jis ir neš. Pats mačiau, kaip jakmenai prie vieno gyvulio šono riša turistų maišą, o prie kito akmenį, kad atsvertų. Mums tik kartais atrodo, kad visi jie išminties vandenynai, bet gyvenimas juos išmokė ir apgaudinėti, ir vogti, ir parsiduoti.
Kad svorio būtų mažiau, jakmenams išsyk atiduodame alų buteliuose. Sako, jakmenai labai mėgsta rusų alpinistus, nes jie išvžiuodami palieka daug mantos. Dabar mylimiausi būsime mes. Jie išsyk pradeda švęsti, žaibiškai pasigeria ir pradeda juokingą kabaretą. Pozuoja kalnų fone, užvertę į saulę butelius. Juokingai vaiposi, judesiai tampa plastiški, saulėje spindi didžiuliai jų auskarai. Kaip Paryžiaus pleibojai į dangų pučia dūmus, o iš sudriskusių naginių lenda purvini kojų pirštai.
Vienas jaunuolis tikras narcizas – pozuodamas prisimerkia iš malonumo ir tuoj pat prašo parodyti kaip išėjo. Mano aparatas didelis, bet ne skaitmeninis - nieko negaliu parodyti.
Plieskiant kaitriai saulei prasideda svėrimo procedūra. Su tais viduramžių bezmėnais gali prisverti kiek nori. Svorio smarkiai perdaug. Už kiekvieną papildomą kilogramą reiks kloti ant stalo dolerius. O kloti nesinori, todėl vadas nusprendžai palikti dalį maisto ir į kalną imti tik tris dujų balionus. Palydėdamas karavaną, Saulius jakmenams griežtais judesiais pagrasina, kad nepjaustytų maišų. Iš Everesto jis grįžo nekokios nuomonės apie jakmenus. Ten jie elgėsi kaip piratai – ne kartą buvo pričiupti raižant maišus ir tempiant alpinistų daiktus. Šitie neatrodo taip smarkiai pagedę, bet geriau iš anksto perspėti.
Žygio pradžia sunki, galva tarsi įelekrinta, o nueiti teks apie aštuoniolika kilometrų. Beprotiškai ilgas kelias, akmenys, akmenys. Kaitri saulė ir uraganiškas vėjas išsekina jėgas. Sisia Pangma visalaik prieš akis.
Pusiaukelėje suvalgome keistą pusrytį, kurį mums įdėjo Korsanas – virtą kiaušinį ir žalią obuolį.
Sutinkame tibetietes, kur vakar pas mus prausėsi. Lekia kaip išprotėjusios ir dar dainuoja. Pats vos vilkdamas kojas, pavydžiai nužvelgiu straksinčias panas. Pasiveja ir pralenkia mūsų jakų vilkstinė. Pasirodo ledynas, nesvetingai atkišęs grėsmingus dantis.
Kelio pabaigoje – status nusileidimas. Čia jakai pasibaido ir klupdami pasileidžia žemyn. Gyvuliai griūva ir verčiasi vieni per kitus, aštrūs akmenys supjausto mūsų maišus. Pabyra jaučio liežuviai, į purvyną nurieda alaus dėžės. Varovai nesustojo ir nieko nesurinko. Kelias taip ir liko išklotas liežuviais bei vištų kulšimis.
Pusę devynių mes jau stovykloje. Kol mūsų virtuvė neįrengta, į svečius pasikviečia lenkas Marekas, gyvenantis Amerikos šiaurėje, Sietle. Palapinės kampe šypsosi Mareko žygio partneris iš Peru. Jis patyręs kalnų gidas, išlandžiojęs visus Andus, buvęs Evereste ir keletą kartų Cho Oyu. Mindaugas su juo ispaniškai, aš su Mareku lenkiškai ir angliškai, šerpai nepalietiškai, lietuviai – lietuviškai, vėjas pašėlusiai daužo palapinę – tikras Nojaus laivas.
Marekas kažkodėl man pradeda pasakoti savo gyvenimą, tikina, kas nėra joks garsus alpinistas ar kokia žvaigždė.
Klausausi įdėmiai, nors ir nesu jo samdytas psichoanalitikas. Skubėti nėra kur. Kol mūsų virėjai krapštosi prie bulvių ir svogūnų maišų, valgome lenko sausainius ir geriame jo arbatą.
- Ar pirmą kartą Himalajuose? – klausiu.
- Pernai kopiau į Cho Oyu.
- Ir kaip?
- Pozostal v dupie! - sako lenkas.
Daugumas čia mano sutiktų alpinistų sakė, kad Sisia yra gerokai baisesnė už Cho Oyu. Tą patį sakė ir Darius Vaičiulis, 32-jų metų verslininkas iš Kauno - pirmasis lietuvis praėjusių metų rugsėjį įkopęs į Cho Oyu. Darius nėra alpinistas, bet mėgsta ekstremalias keliones. Jis internetu susirado patikimą kompaniją, vedančią grupes į Cho Oyu. Firma pasirūpino viskuo: šerpais, maistu, vaistais, inventoriumi, net barokamera, jei ką ištiktų kalnų liga.
Darius man pasakojo, kad praeitą rugsėjį ta pati firma į Sisią Pangmą vedė keturis alpinistus ir nė vienas iš jų neįkopė: sukliudė blogi orai. O į Cho Oyu visą laiką juos lydėjo puikūs orai ir iš dvylikos ekspedicijos dalyvių viršūnę pasiekė vienuolika. Tiesa, jie visi, išskyrus vieną daną, kopė su deguonies kaukėmis.
Vadas trykšta energija, gąsdina būsimais ledo plyšiais. Pasakoja, kaip kartą jis pats brovėsi per ledo plyšius. Iš pradžių jis ėjo pirmas – įgriuvo. Ištraukė – nuėjo į virvės galą, o priekyje liko kitas. Netrukus jau ir tą traukė iš skylės. Ir taip toliau, sako vadas. Evereste jo draugas estas plyšin krito septynis metrus ir susilaužė stuburą. Ištraukė indai. Dar pasakoja apie savo nuotykius su maoistais ir apie planus pasiekti Karakorumą.