Prieš metus TV žiūrovai pamatė Martyno ir Vytaro kelionių serialą „Kartą Pietų Amerikoje“ — jau šeštą nuotykių pilną pasakojimą, po istorijų apie keliones Afrikoje, Šilko keliu Azijoje, Indijoje, JAV ir Kinijoje.
Šį pavasarį jie grįžo į Pietų Ameriką — skeptikams tai galbūt puiki proga apkaltinti Martyną ir Vytarą išsisėmus.
„Nieko panašaus. Mes visada stengiamės elgtis nenuspėjamai. Šįmet daug kas manė, kad lėksime į Australiją. O mes apsisukome ir grįžome į Pietų Ameriką.
Jautėme, kad yra nebaigtų reikalų. Tai — per didelis žemynas, kad aprėptum jį per vieną kelionę. Dabar mums jau šiek tiek ramiau. Artimiausiu metu ten turbūt negrįšime“, — juokiasi Martynas.
Antroji Snaigės mirtis
Žiūrėję „Kartą Pietų Amerikoje“ prisimena, kuo baigėsi ta kelionė — kone trisdešimties metų senumo autobusiukas „Volkswagen Kombi“, kurį lietuviai meiliai pakrikštijo Snaige, išleido paskutinį kvapą.
Naujame nuotykių sezone „Kitą kartą Pietų Amerikoje“, kurį rugpjūtį parodys TV3, paaiškės, kad gandas apie Snaigės mirtį buvo pernelyg ankstyvas.
„Mūsų bičiulis iš Argentinos ėmėsi jos remonto. Kai šį kartą nuskridome į Buenos Aires, pamatėme, kad mašina vėl gali riedėti.
Visi mus vadino idiotais. Maršrutas driekėsi per kalnus. 9 tūkstančiai kilometrų — sakė, jokių šansų tokiu kledaru ir dešimtadalį atstumo nuvažiuoti. Bet įveikėme net 8 tūkstančius kilometrų, kol Ekvadore, likus visai nedaug iki sostinės Kito, subyrėjo pavarų dėžė. Tvarkyti mašiną laiko jau pritrūko — būtume stipriai rizikavę, nes po kelių dienų laukė skrydis namo.
Dar norėjome Snaigę numesti nuo skardžio — juk efektingai atrodytų. Bet susilaikėme. Atidavėme už simbolinę kainą vietiniam „Volkswagen“ gerbėjui. Snaigė pateko į geras rankas“, — atsiduso Martynas.
Sunkiausia iš visų kelionių
Argentina, Bolivija, Peru, Ekvadoras, Kolumbija — per šias šalis nusidriekęs keliautojų maršrutas, kaip ir įprasta, staigmenų dovanojo kasdien.
Kad labiausiai įsimena visai ne tie miestai ar įvykiai, kuriuos iš anksto pasižymi kalendoriuje, kelionių šou herojai įsitikino jau ne sykį.
Šįkart jie iš smalsumo neplanuotai sustojo nedideliame Argentinos mieste ir nufilmavo kadrų, kuriuos Martynas juokais vadina neįkainojamais — džentelmenas Vytaras pavergė miesto moterų širdis, šokdindamas jas tango ritmu.
„Yra tokia nuvalkiota frazė, kurią kartoja muzikantai: mano naujas albumas yra pats geriausias, visi ankstesni buvo prastesni.
Nesinori taip kalbėti, bet ši kelionė mums buvo pati sudėtingiausia“, — prisipažino Martynas.
Į Andų kalnus pakilę keliautojai patyrė, ką reiškia, kai pasilenkus užsirišti batų tenka minutę ilsėtis. Keturių su puse kilometro aukštyje trūksta deguonies, skauda galvą, o neprarasti budrumo padeda tik nuolat kramtomi kokos augalo lapai.
„Taip, pripratome prie jų. Bet į Lietuvą neparsivežėme. Kaip ir kokų skonio ledinukų. Jie lyg ir legalūs, bet vis tiek kažkoks kvailas jausmas — o jeigu kas muitinėje prikibs?“ — nusijuokė Martynas.
Kelias — greta bedugnės
Mirties kelias, kuriuo Snaigė dardėjo Bolivijoje, yra padaręs įspūdį ir pasaulyje populiaraus TV šou „Aukščiausia pavara“ kūrėjams.
Kelias, kuriame vos prasilenkia du automobiliai, vingiuoja tarp uolos ir 2 kilometrų aukščio skardžio. Jokių apsaugos tvorelių nėra. Apie statistiką, kiek nelaimėlių nuvairavo ten, kur nereikia, vietos gyventojai paslaugiai nutyli.
„Geriausiai jautiesi, kai vairuoji pats. Baisiau sėdėti ir priklausyti nuo kito žmogaus.
Bet tai nebuvo vienintelis įdomus kelias. Į Maču Pikču (viso pasaulio turistus viliojantys inkų tvirtovės griuvėsiai — Red.) važiavome tokiu stačiu keliu, kad pro ausis ne musės, o erelis praskrido. Kartais visa tai atrodė labai nelinksma. Bet verta rizikos. Kai atsisėdome ir pažvelgėme į tuos griuvėsius, supratau, kad ta vieta ne veltui vadinama vienu iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų“, — pasakojo Martynas.
Kirto jūrų kiaulytę
Kulinariniai eksperimentai — svarbi kiekvieno Martyno ir Vytaro serialo dalis. Šis sykis nebus išimtis.
Naminių gyvūnėlių mylėtojai galbūt žiaukčios, tačiau seriale tikrai bus scena, kaip keliautojai Peru kramsnoja jūrų kiaulytę.
„Jei jūsų namuose prabėgo žiurkė, pagavę neskubėkite jos išmesti. Galbūt galima ją suvalgyti“, — po šio epizodo susimąstęs ištarė Vytaras.
Martynas prisiekinėjo sau, kad tik paragaus keptos jūrų kiaulytės, tačiau lietuviai ją sušveitė pasigardžiuodami.
„Gardu. Viskas priklauso nuo požiūrio. Supratau, kad kinai teisūs. Jie sako, kad valgyti galima viską, kas turi keturias kojas, išskyrus stalą ir kėdę.
Bet ir tai — nelygu, kokį padažą pasirinksi“, — filosofavo M.Starkus.
Vytaro tikslą — tiesiai ant pusiaujo pasiruošti virtinukų — sužlugdė Snaigės mirtis.
Pusiaują lietuviai jau kirto autobusu, tad stabdyti jo dėl šio ritualo nebuvo galimybių. Tačiau kulinarinių eksperimentų vis tiek pakaks — Peru užaugintos bulvės, Vytaro paruoštos su lietuviškomis dešrelėmis, įsiminė visiems kelionės dalyviams.
Pabandė kasti sidabrą
Liūčių užtvindyti keliai, egzotiški vietos patiekalai, lūšnynai, kuriuose buvo nuoširdžiai patarta nerodyti filmavimo kameros, — nenuostabu, kad keliautojai pradėjo kiek painiotis geografijoje.
Aplankytą La Paso miestą Martynas vadina Bolivijos sostine. Šiame mieste įsikūrusi šalies vyriausybė ir jis laikomas svarbiausiu šalyje, bet tikroji konstitucinė valstybės sostinė — Sukrė.
“Bolivija — viena skurdžiausių Pietų Amerikos valstybių. Taip jau susidėliojo maršrutas — pamatėme nuo neturtingiausių iki gerai gyvenančių žmonių.
Bet visi — dideli optimistai ir patenkinti tuo, ką turi. Žinoma, protesto mitingų netrūksta, bet rimto pykčio nejautėme.
Bolivijoje buvome sidabro kasyklose. Sveikatai kenksmingas darbas, kasa tuos akmenis tarp dulkių, kramsnoja kokų lapus, geria spiritą ir vis tiek sugeba džiaugtis.
Aš prikasiau vieną kibirą akmenų, o darbininkas man pasakė, kad tokių kasdien prikasa šimtą. Ir taip — 20 metų”, — stebėjosi M.Starkus.
Kariškius suglumino degtinė
Miestas, kuris „Kitą kartą Pietų Amerikoje“ komandai padarė geriausią įspūdį, — Ekvadoro sostinė Kitas.
Gražios architektūros, pilnas didelių aikščių ir vakarais į barus žiūrėti futbolo pabyrančių žmonių miestas — vienas tų, į kuriuos Martynas ir Vytaras mielai grįžtų atostogų.
Ir nesvarbu, kad religijai Pietų Amerikoje prilygstantis futbolas abiem liko tik per televizorių pamatyta pramoga. Kaip ir prieš metus, šį sykį nesutapo futbolo varžybų grafikas ir kelionės maršrutas. Galbūt trečias sykis nemeluos?
Visiškai atmesti stereotipus ir į aplinką žvelgti atvirai — šią pamoką keliautojai vėl pasikartojo Pietų Amerikoje.
Kolumbijoje kiekviename žingsnyje knibžda policininkų ir kareivių. Dešimtmečius trunkanti kova tarp valdžios ir sukilėlių judėjimo FARC skleidžia šios šalies, kaip itin neramios vietos, įvaizdį.
„Atrodo, bendrauti su kariškai vilkinčiais vyrais nėra labai jauku. Bet jie — labai draugiški, stengiasi padėti, kalbėti angliškai.
Tik sykį turėjome problemų — kai pasieniečius nustebino iš Lietuvos atsivežtas degtinės butelis su kviečio varpa viduje. Ilgai aiškinosi, kas čia per velniava, kol atkimšome ir pasiūlėme išgerti“, — juokėsi Martynas.
Aplankė J.Didžiulio senelius
Atvykę į Kolumbijos sostinę Bogotą lietuviai elgėsi atsargiai, nes istorijos apie įkaitų grobimus ir apiplėšimus neleido jaustis visiškai ramiai.
„Tame pačiame viešbutyje gyveno porelė, iš kurios pinigus peiliais ginkluoti plėšikai atėmė vidury baltos dienos, nors aplink buvo ir policininkų.
Mums kažkaip viskas baigėsi ramiai — aš, Vytaras, operatorius ir režisierius, bičiulis iš Argentinos, vyriška kompanija, gal prie mūsų lįsti neatrodė gera idėja“, — svarstė Martynas.
Per penkias kelionės savaites būtent Bogotoje jis sutiko vienintelį gerai angliškai kalbantį vietos gyventoją — taksistą.
Šis, išgirdęs, kad veža lietuvius, iškart prisiminė buvusį Bogotos merą Antaną Mockų.
„Vietiniame dienraštyje matėme didžiulį interviu su juo. Antanas ten — didelė ir reikšminga figūra. Gaila, kad jis buvo išvykęs ir nepavyko susitikti“, — apgailestavo Martynas.
Kelionės pabaigoje Bogotoje lietuviai pasijuto kaip namie: į svečius, o kitą vakarą ir į sodybą juos pasikvietė žinomi Kolumbijos lietuviai, dainininko Jurgio Didžiulio seneliai Algis ir Laima.
„Išsekus po kelionės tai buvo būtent tai, ko reikia. Patyrėme nuostabų svetingumą“, — šyptelėjo Martynas.
Stengėsi išlikti budrūs
Vis dėlto lietuviai atsipalaidavo tik tada, kai Bogotoje įsėdo į lėktuvą. Niekaip nepamiršo istorijų, kaip žiopliems turistams oro uostuose pakišama narkotikų — kad juos suimtų apsaugininkai, o tuo metu galėtų prasmukti rimti kvaišalų kontrabandininkai.
„Lagaminų nepaleidome iš akių. Bet mūsų griežtai nė netikrino. Net keista — mes tokie apšepę, o labiau kratė solidžiai apsirengusius keleivius.
Tai — dar vienas stereotipas. Kolumbija — pasaulio narkotikų centras, bet mums kokaino per keletą dienų niekas nepasiūlė. Nebūtume pirkę, žinoma, bet būtų buvę ką papasakoti“, — gūžtelėjo pečiais Martynas.
Rengia trečią knygą
Kelionės įspūdžiai suguls ne tik į TV serialą, bet ir į knygą, kurią M.Starkus ketina parašyti vasarą ir išleisti iki metų pabaigos.
“Knyga aprėps abi keliones į Pietų Ameriką. Vienos kelionės tokiai knygai man atrodė per mažai.
Rašytoju savęs tikrai nevadinu. Bet esu išleidęs jau dvi knygas apie keliones. O dabar madingos trilogijos. Todėl pamaniau — kodėl gi ne?” — prisipažino Martynas.