Vadas suskaičiavo, kad šį sezoną Sisią šturmuoti rengiasi 60 alpinistų iš įvairiausių šalių. Šerpais bei nešikais nesinaudos tik mūsų ir Sankt Peterburgo ekspedicijos. Greta mūsų prabangias palapines išskleidė trys didelės komercinės ekspedicijos. “Tamserku” ir “Amikal. Tamserku” – prancūzai, ispanai, šveicarai. “Amikal” – austrų ir vokiečių žygis eina į pabaigą. Iš šešiolikos “Amikal” narių viršūnę pasiekė ekspedicijos vadovas, du klientai ir du šerpai. Kiti ekspedicijos nariai į viršūnę nebekops. Šerpams teks partempti dvi palapines bei inventorių iš 7400 metrų aukščio, po to dar šešias palapines iš 7000 metrų ir dar neįsivaizduojamą svorį iš 6400 metrų, kur įsikūrusi pirmoji stovykla.
Už nedidelio gūbrio slepiasi sueižėjęs ledynas. Užtenka šiek tiek palypėti ir atsiveria svaigi panorama. Ledynas panašus į kelių kilometrų gyvatę su dantyta nugara. Gyvatė nuvingiuoja iki pat kalno, o mes įsikūrėme prie pat jo uodegos.
Bandau įsivaizduoti mūsų kelią aukštyn. Iš pradžių roposime per tuos bjaurius akmenis, paskui kažkokiu būdu persiversime per dantytą gyvatės nugarą, o toliau neaprėpiamos sniego ir ledo plynės. Taip besidairant, ledyną užgula rūkas, šaltis persmelkia kūną iki pat kaulų. Dar smarkiau susisupu į žąsies pūkų striukę ir leidžiuosi žemyn, kur jaukiai garuoja Korsano sriuba.
Miegojau ramiai, pabudau gal tik penkis kartus. Ir vis su tuo pačiu klausimu: ką aš čia veikiu?
Iš pirmosios stovyklos grįžo lenkas ir jo gidas. Kaip ten? Šalta, vėjuota, gilus sniegas ir ledo plyšiai. Dvi geras valandas klampoti iki ledyno pakraščio, paskui dar trys iki pirmosios stovyklos. Viršun kelias nepramintas. Žodžiu, vienas vargas. Du vyrai liko toje stovykloje, o Marekas su gidu nusprendė grįžti. Kai tik orai pasitaisys, jie vėl pakils į žygį.
Mažiukas nepalietis gidas padėtį piešė dar dramatiškiau – kelias valandas teks kapanotis giliame sniege ir nuolat šokinėti per ledo plyšius. Prigąsdino, išgėrė arbatos ir dingo. Mes paskęstame rūsčiose mintyse ir tarp delnų tvirtai spaudžiame karštos arbatos puodelius. Mindaugo rankose puodelis, kurį padovanojo jo draugė Lijana. Ji liko Biržuose ir kasdien per dangaus palydovą atsiunčia gražių žodžių.
Ką tik kažkas paskleidė gerąją žinia, kad pirmieji į trasą išeis vokiečiai ir pramins kelią. Išlindau pasidairyti. Atrodo, kad taip ir atsitiks - vokiečiai jau rengiasi žygiui. Burnodami žvarbią pūgą jie susirinko prie akmeninės stupos stovyklos pakraštyje ir pradėjo tibetietiškas aukojimo apeigas. Ištempė ilgas virves su maldos vėliavėlėmis, pasikabino thanką su Budos atvaizdu, prie stupos suguldė ledkirčius ir šerpų pamokyti didelėmis saujomis žerė Budai ryžius bei riešutus, ant riešų rišosi raudonus siūlus, o mus, pasiliekančius stovykloje, vaišino alumi.
Įpusėjus aukai dangų aptemdė sunkūs debesys, pakilo vėjas, ėmė snigti.
Šerpai žino, kad visiems geriems žmogaus darbams reikia dievų pagalbos.
- Mūsų dievai apsireiškia įvairiausiais dydžiais ir formomis, bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje. Jie apgina žmones nuo blogųjų jėgų - šmėklų, burtų ir nuodų, ligų ir mirties,- pasakoja gidas, ką tik baigęs aukoti paskutinę ryžių saują.
- Išeina, kad ir tave saugo keli dievai?
- Šerpas gali turėti ir nuosavą dievą, kai kurie dievai saugo visą kaimą ar miestą.
- O kokiam dievui aukojate dabar?
- Didžiausiam šerpų dievui, kuris saugo kiekvieną iš mūsų.
- Ar Dievas apsaugos mus nuo lavinų?
- Mes prašėme gerų orų artimiausioms trims savaitėms!
Apeigos baigėsi, pūga dar labiau įsisiautėjo, išpustė po laukus Budos ryžius. Vadas įsmuko į palapinę, kur visus mus rado palinkusius prie savo užrašų. Virėjas Korsanas snūdūriuoja užsimaukšlinęs kepurę, nudažytą ankstyvo agurko spalva.
Dabar jau nebus tokios prabangos kaip anoje stovykloje. Bet ir čia turime dvi bendras palapines. Vienoje triūsia Korsanas su padėjėju Rabinu, kitoje – mūsų restoranas ir klubas. Pro palapinės plyšį matau rūstų Tibeto gamtovaizdį – uolas, sniegą ir ledą.
Stovykla taiki ir draugiška, visiems čia užtenka vietos. Saulius sako, visai kitokia buvusi Everesto bazinė stovykla, kur netrūko suktybių, vagysčių, agresijos. Kartą rado nupjaustytas palapines – matyt jakų varovams prisireikė virvučių. O kai uraganas po kalną išblaškė inventorių ir mantą, šerpai susirinko ir negrąžino. Ten ir žmonių kur kas daugiau. Pas mus įsikūrė keliasdešimt, o ten vienu metu gyvena šeši šimtai alpinistų. O su gidais, nešikais ir jakų varovais bus gal du tūkstančiai. Yra restoranas, kur alpinistai perka alų, kolą ir europiečio skrandžiui sunkiai įkertamą maistą - džiovintą jako mėsą bei kasdienę tibetiečių tsampą - miltus su vandeniu.
Ten visą parą veikia radijo ryšys, ištiktiems kalnų ligos atsirastų net barokamera; apskritai, pavojaus atveju ten saugiau, tikino mūsų vadas.
- Bet kartais alpinistai sako, kad virš penkių kilometrų labdara baigiasi, – pertraukiu Saulių.
- Man taip neatrodo. Evereste vieni kitus gelbėja. Man ir estams, kai prireikė pagalbą siūlė kinų ir šveicarų ekspedicijos. Ir šiaip jau visi buvo linkę bendrauti - nuolatos rengėme bendrus posėdžius, dalindavomės oro prognozėmis ir planais. Kitas dalykas, kai pakyli į mirties zoną, virš aštuonių kilometrų – ten džiaugiesi, jei dar gali pats savimi pasirūpinti.
Kurį laiką Siaulius gaudo žinias iš palydovo, o po to vėl apie Everestą:
- Ten žiaurūs vėjai. Takuose alpinistų eilės. Tiesa, visur virvės ir turėklai– taip saugiau. Bet ten gerai, kad prieš lemiamą šturmą gali nusileisti pailsėti į tibetiečių kaimą Tingri. Ten plaučiai įkvepia sočiai deguonies, o akys pasidžiaugia žaluma.
Prasideda stovyklos kasdienybė. Korsanas palapinės kampe skalbia kojines, Mindaugas filosofuoja apie gyvenimo prasmę, kiti abejingai klauso. Ramus italų neorealizmo filmas.
Į palapinę pakvietėme porą vokiečius lydinčių šerpų. Savų vedlių neturėdami naudojamės kiekviena proga išpešti žinių apie viršūnę. Vienas jų vardu Galdžunas iš garsios šerpų dinastijos. Jis iš Solo Kumbu, netoli Luklos, kur gyvena patys tikriausi šerpai.
Alpinistai šerpais vadina visus nepaliečius, kurie padeda jiems kopti į kalną. Pirmojoje mano ekspedicijoje Nepale turėjome dvi dešimtus pagalbininkų ir visus juos vadinome šerpais, nors iš tikrųjų tarp jų tebuvo tik vienas tikras šerpas. Jie gimę ir užaugę trijų-keturių kilometrų aukštyje puikiai prisitaiko viršukalnėse. Ne kartą mačiau, kaip jie per speigą lekia vienmarškiniai ir apledėjusias virves raišioja be pirštinių.
Mūsų svečias Galdžunas padarė žaibišką karjerą. Jam tik dvidešimt dveji, o jau savarankiškas gidas. Tikras laimės kūdikis – gidu tapo išsyk, kalne bulvių skusti neteko, kaip daugeliui jo bendraamžių, kurie karjerą pradėjo virėjo pagalbininku ar nešiku.
Dabar jo tėvas iš kitos Himalajų pusės veda ekspediciją į Everestą. Galžuno draugas, dabar besišildantis pas mus, pernai į Everestą vedė prancūzus. Pakilo iki 8300 metrų ir atgal. Tokia buvo prancūzų grupė, mininti pirmojo įkopimo į Everestą penkiasdešimtmetį. Iš penkiasdešimties prancūzų į aukščiausiąją pasaulio viršūnę įkopė tik vienas. Kitus papjovė aukščio liga ir šaltis.
- Ar svajoji apie Everestą, - klausia jaunojo šerpo Mindaugas, nors ir pats žino, kad tai kiekvieno šerpo svajonė. Evereste garbė ir dideli pinigai.
Galdžunas reikšmingai suraukia kaktą, nužiūri mus visus ir reikšmingai taria:
- Taip!
Veikti neturime ką, todėl klausinėjame toliau.
- Kiek Nepale gyvena žmonių? – sugalvojo klausimą Mindaugas.
Matome, kad šis galvosūkis nėra lengvas, abu šerpai ilgai žiūri vienas į kitą. Mindaugas bando juos gelbėti:
– Na, maždaug, trisdešimt, keturiasdešimt milijonų?
- Ne – daugiau!- tvirtai atsako šerpas.
Aš žinau, kad Nepale 23 milijonai, bet tyliu - kam gadinti kylančios žvaigždės reputaciją.
- Kokia didžiausia Nepalo tauta?
- Žinoma, šerpų!- išdidžiai tvirtina vėl susižvalgę.
Tiek to – vėliau saviškiams pasakysiu, kad šerpai yra maža tauta ir nesudaro nė vieno procento Nepalo gyventojų.
Prieš porą metų, kopdamas link Everesto bazinės stovyklos, buvau Galdžuno gimtosiose vietose. Šventyklos, stupos ir vienuolynai. Kelių ten nėra, žemė dirbama rankomis, kartais jaučiais. Nepamatysi nei traktoriaus, nei dviračio, užmirši, kad žmonės kažkada išrado ratas. Pakeliui sutikdavau nešikus, tempiančius aukštyn cemento maišus, langus ir aliuminio lakštus stogui. Mano žygio draugas visą naktį sapnavo, kaip jis pats iš Himalajų Dotnuvon ant nugaros tempia ąžuolines duris savo naujam namui.
Rūpestingai dirba mūsų orų mergaitė Rūta. Ji pažadėjo kiekvieną dieną internete patikrinti orų prognozes ir palydoviniu ryšiu persiųsti mums į Tibetą. Internete ji randa prognozes visiems didiesiems Himalajų kalnams. Sisia Pangma pūpso nuošaliau, todėl apie ją informacijos nėra, teks dairytis į Everestą. Sinoptikai prognozuoja orus aštuonioms dienoms, duomenys atnaujinami kasdien.