Susikrovėme aukštikalnių batus, kates, palapinę ir per nesibaigiančius akmenis iškeliavome prie ledyno, kur tikimės pernakvoti ir įkurti sandėlį. Ten paliksime inventorių, aukštikalnių batus, kates ir visa kita, kas reikalinga šturmui. Priartėsime prie šešių kilometrų.
Debesys dengia Sisia Pangmą, nors naktį dangus buvo pilnas žvaigždžių. Siaučia smarkus vėjas. Kairėje išlenda milžiniški ledo gūbriai, kai kurie sulig dešimties aukštų namu. Vienuoliai, sako Saulius. Rusijoje vienuolių irgi matęs, tik dešimtkart mažesnių. Kitądien tokių vienuolių paunksnėje statysime palapines ir arbatai tirpinsime sniegą.
Jau po valandos ledo architektūra nustoja džiuginti, pradedu keikti kelią. Pažliugęs sniegas, iš po kojų slysta akmenys, paskui vėl sniegas, purvas, ledas. Tarpais perskilusi žemė. Bijodamas pažvelgti žemyn, šokinėju per tuos plyšius. Gera treniruotė – juk ryt jau šokinėsime per ledo plyšius.
Žvilgteliu į išsiviepusią sniego duobę ir pamatau save – ten požeminis ežeras. Seniai rankose beturėjau veidrodį – esu apšepęs, gyvenimo iškankintas tipas. Lekiu toliau nuo to vaizdo, sukandęs dantis braunuosi link stovyklavietės, kur pečius išlaisvinsiu nuo slegiančio krovinio. Tempiu trisdešimt kilogramų, o gal ir daugiau. Iš pradžių atrodo, kad tokio svorio nuo žemės neatplėši. Bet slėptis nėra kur: įtempęs jėgas užsimeti kuprinę ant nugaros, susitvarkai diržus ir svyruodamas žengi pirmuosius žingsnius. Eini taupydamas jėgas, nes nežinai, kada ir kur pabaigsi šios dienos žygį.
Maniškiai jau toli, o aš rodos pervertinau savo jėgas: pasijutęs žvalus į žygį nepasiėmiau lazdų. Dabar kankinuosi - kelias ilgas, kojos vos laiko, ir aklimatizacija ne pati geriausia. Ir primiršęs buvau, kad čia jau beveik šeši kilometrai.
Atėję sulendame pailsėti į kažkieno paliktą palapinę. Siaučia vėtra, pūga. Delsti pavojinga, sukame atgal. Jeigu nespėsime grįžti su šviesa, turėsime bėdos, pasakė vadas.
Kelias atgal be krovinio, bet vistiek į stovyklą įžengiu vos vilkdamas kojas.
Vėlyvą vakarą debesys išsisklaidė ir mes vėl grožėjomės kalnu.