Pakilau ant kalvos fotografuoti ledo vienuolių, o grižęs gavau kopūstų salotų ir dešrelių. Korsaną Saulius pavertė tikru lietuviu. Tik sau jie kasdien verda dalbatą.
Keturių vaikų tėvas Korsanas džiaugiasi gavęs darbą. Nukonkuravo pernykštį Everesto virėją Siam Lamą, kuris kasdien maukė rakši ir vogė. Iki pietų siūbuodavo pagirių kančiose, sulindęs iki pusės miegmaišin. Visus darbus nudirbdavo padėjėjas – kitchenboy. Popiet šiek tiek pakrutėdavo, o paskui vėl smigdavo.
Darbo mūsų virėjams tikrai nemažai. Kasdien jie tempia vandenį, sustirę nuo šalčio ir įkyraus vėjo nuolatos ką nors skuta, lupa, trina.
Antrą valandą papietausime ir vėl apsikrovę kaip kokie jakai kilsime tuo pačiu keliu prie sandėlio.
Kiek į kuprinę sukrausime, taip ir gyvensime visą mėnesį. Be vonios ir TV dėžės. Palieku Canon su visais superobjektyvais, į viršų imsiu “Leica”, ji sveria kilogramą, bet visa geležinė, be jokios elektronikos, nei peršals, nei suduš. Eugenijus nešasi tarybinės epochos reliktą “Smena”. Tokią turėjau šeštoje klasėje ir padarydavau puikių nuotraukų. Evereste Saulius pleškino Nikonu, bet paskui pusnyse jį prarado. Tada į rankas irgi paėmė “Smeną”.
Vėl tas pats šlykštus kelias. Nepatinka jis man. Nervina nuošliaužos, kur užsižiopsojęs ir pats gali tapti nuošliauža. Kartais atrodo, kad niekur nenueisiu, kartais, kad eisiu, kiek reikės. Kad tik svorį nuo nugaros kas nuimtų. Eugenijus, pamatęs mano vargus, pamoko eiti stačiu skardžiu: imk lazdą abiem rankom ir remkis į skardį, niekur nenugriūsi! Eugenijus puikus žygeivis, kalnuose nuėjęs tūkstančius kilometrų.
Ledo vienuoliai švelnioje vakaro šviesoje atgyja. Prasideda fantasmagoriškas šešėlių teatras – vienuolių brolija įsisiūbuoja ir ima šokti lėtą šamanų šokį.
Septintą vakaro mes jau sėdim šiltoj palapinėj, prisiglaudusioj prie pat įskilusios ledo piramidės. Šį vakarą mes patys esame nenuspėjamos stichijos dalis. Palapinę prie ledo prispaudėme akmenimis ir ledkirčiais, turėtų atlaikyti gresiančią audrą. Mindaugas susiranda reples ir suremontuoja palapinės užtrauktuką. Ten kur dantys, daktaras Mindaugas nepakeičiamas.
Nusprendžiame išsivirti arbatos. Korsano čia jau nebėra, viską darysime patys. Išlendu laukan ir šaukštu prigramdau nuo ledyno baltutėlio sniego. Įžiebiame ugnį ir netrukus palapinėje pakvimpa indiška arbata. Aš pasijuntu prašmatniausiame pasaulio viešbutyje. Reikalą kiek gadina vis paskaudanti galva ir gerklė. Tyliai pasidžiaugiu, kad mano problemos mažiausios. Kiti jau kelinta diena skundžiasi smarkiais pilvo vargais.
Rami vietelė, sako Mindaugas, siurbčiodamas arbatą. Ir tikrai – aplink jokio gyvio, ir vėjo kol kas nėra, tik kai persiverčiu ant kito šono, sugurgžda sniegas.
Naktį pusę keturių išlindome su Mindaugu pasidairyti. Rami naktis, nešalta, žybsi žvaigždės ir atsispindi ledyne.