Gavome keletą nepasirašytų žinučių. Nagrinėjame, kuri kam. Visi domisi, ar tikrai taip smarkiai žaibuoja. Atrodo, būsime gerokai namiškius prigąsdinę. Bet juk nemelavome – tas griaustinis pirmąjį stovyklos vakarą buvo tikrai baisus. Atėjo nekokios naujienos iš Arvydo ir Vyto. Jie sėdi pas kinus ir žiovauja, nes jiems niekas netvarko leidimo. O netvarko, nes savaitgalis. Po kiek laiko iš jų dar blogesnės žinios – kinai atėmė pasus: neturite leidimo į kalną, neaišku, kas jūs tokie. Tikrai – gal šnipai kokie! Vadas nervingai užsiverčia kuprinę ir išlekia žemyn, bandys į pasienį pasiųsti leidimo kopiją. Nepavydžiu jam – kelias bjaurus ir ilgas, o apie orą nėra ką ir kalbėti.
Keistai suręstas mūsų gyvenimas: turime palydovinį telefoną, kompiuterį, o žinią kinams nešame kaip Romos laikais: iš pradžių bėga vadas, paskui estafetę perims Rabinas.
Iš dangaus, atrodo, šiandien nesulauksime nieko gero. Esame ledo vienuolių nelaisvėje. Kalinys dažniausiai žino, kiek kalės, mes nežinome nieko.
Maisto šįsyk pasiėmėme nedaug. Mindaugas skalsiai laužo ruginės duonos kepaliuką. Man tenka ketvirtis riekės, samtis sriubos, desertui – Kužių kumpis. Kiek dienų daktaras mus maitins šiuo kepaliuku?
Po sriubos, pro debesis prasibrovusios saulės atokaitoje kyla noras filosofuoti. Kaip visada temą diktuoja Mindaugas. Kiek žmogui reikia? Kiek? Jis turėjęs apsispręsti statyti namą ar kopti į kalną. Sunku buvę susitarti su savim. Jis pasuko į kalnus. Namiškai abejojo dėl tokio pasirinkimo.
- Tu kaip Buda,- sakau, - sėdai naktį ant arklio ir išjojai iš rūmų.
- O tu pats?
- Ir aš išjojau.
Klaipėdiškis Saulius nugrimzta į prisiminimus apie Lenino šturmą:
- Atsimeni, Augi, ten tą kupolą? Eini, vis eini, pameni? Atrodo, kad jau galas. Beveik septyni kilometrai. Bet ne – matai plyną lauką. Ir eini juo dar dvi valandas. Tada dingsta ir drąsa ir valia. Vienas buvo kaip girtas, nieko negalėjo prisiminti.
Vyresni žygeiviai prisimena, kaip Brežnevo laikais Vilniuje vyko susitikimas su alpinistais, įveikusiais Komunizmo viršūnę. Jų vadas iškilmingai tarė:
- Nugalėjome komunizmą!
Salėje nugriaudėjo džiaugsmingos ovacijos, o vadas, sako, kelias dienas laukė šaukimo į KGB.
Po pietų akmenuotu šlaitu pakylu pasidairyti aplink. Prieš mane atsiveria plačiausias ledynas. Niekaip negaliu suprasti, pro kur mes prasiveršime aukštyn. Ledo plyšiai - tikras minų laukas. Susinėręs rankas ant užpakalio kaip Napoleonas tyrinėju kovos lauką.
Nusileidžia ispanas, o netrukus ir du jo šerpai. Abu sunkia šnopuoja, prispausti didžiulių kuprinių.
- Ar gyvi? – klausiu.
- Look! – sako vienas ir atsuka nugarą.
Ten jau ne kuprinė, o alpinistų parduotuvė – lazdos, virvės, karabinai, ledkirčiai, katės, plastikiniai batai. Gera turėti savo šerpą!
Jie ką tik iš pirmosios stovyklos. Priversta daug sniego ir daug gilių ledo plyšių. Sunku ir pavojinga.
Dvi valandas tupiu ant akmens ir žiūriu plačiaformatį filmą apie vieną aukščiausių pasaulio kalnų. Saulė prasklaido debesis ir jau galiu įžiūrėti taką, kuriuo rytoj pakilsime. Matau mūsų palapines. Saulius rūpestingai tyrinėja ledyną, lyg ūkininkas javų lauką. Viską jis daro pedantiškai. Galvos skausmai jį laiko sukaustę iki šiol.
Praeivis šveicaras pažadėjo rytoj gerą orą. Ir tikrai – kalnas šviesėja. Tik netrukus iš apačios ima kilti didelis juodas debesis. Gal pasuks į šoną?
Palapinėje man po užpakaliu tirpsta duobė.