- Turėtų pasirodyti vadas, - sako Eugenijus. - Tada ir nuspręsime, ką darome.
- Laikas tirpsta, tik atrodo, kad jo daug, - susirūpinęs kalba klaipėdiškis Saulius.
Vėl sėdime. Pavydžiai žiūrime, kaip žygin rengiasi keturi šerpai. Ima bambuko vėliavėlių ryšulį. Vėliavėlės ir mums kelią rodys. Žinau, vėliavą reikia apeit iš kairės, nes dešinėj – ledo plyšys.
Šerpai dingo pūgoje, o mes liekame sėdėti.
-Nieks čia nepasitaisys, - pyksta Saulius, - čia juodai! Susirinkit įrankius – tuoj viską apsnigs.
Po kurio laiko vis dėlto pasukame žemyn. Velniava – nepaeinu. Nuotaika gera, galvos neskauda, bet kojos neklauso, vos pasivelku. Kas darosi? Prisimenu, kad vakar vidurnaktį prarijau mažutę “Stilnox” tabletę. Mindaugas sakė, kad šie migdomieji slopina kvėpavimą. Diagnozė aiški, bet nuo to ne lengviau. Anksčiau migdomųjų visai nevartodavau, kol neperskaičiau knygos apie pirmąjį Anapurnos šturmą. Ten keliskart užsiminta, kad kalne prancūzų alpinistai vos ne kasnakt vartojo migdomuosius. Ir aš pabandžiau. Be to tie prancūzai saujomis rijo aspiriną, o kartais ir narkotikus. Tai buvo seniai, prieš penkiasdešimt metų. Tada aukštikalnėse beveik visi vartodavo narkotikus. Jie stimuliuoja raumenis, padeda iškęsti šaltį, o valią nukreipia į viršūnę.
Pūga stiprėja. Pusiaukelėje sutinkame vadą, kuris sparčiu žingsniu lekia į sandėlį pasiimti miegmaišio. Jis mano, kad apačioje gali tekti atostogauti tris paras, nes šlykštūs orai nesitraukia. Kažkuris šerpas jį pamokęs: žiūrėk – sninga, o vėjo nėra! Kas čia gali keistis?
Lėtai lėtai dėlioju švinines kojas, kol rūke pamatau oranžinį mūsų stovyklos tualetą. Dar nematyti nei stupos, nei melsvų mūsų palapinių, o tas oranžinis inkilas jau šviečia. Jis mano švyturys ir talismanas, kelintąkart grįždamas iš kalno pirmiausia pamatau jį. Baigiasi gal sunkiausia mano karjeros diena. Jaučiu, kad šįvakar šaukšto nepakelsiu, bet optimizmo neprarandu. Įtikinėju save, kad čia buvo tik laikinas aptemimas, per naktį pailsėsiu ir jėgos grįš.
Kol kapsčiausi po savo fiziologiją, kiti, pasirodo, nagrinėjo problemą plačiau. Jau kyla abejonių, ar apskritai dangus leis mums prasiveržti link viršūnės. Juk dienos bėga vis sparčiau, o mes niekaip neprakertame šešių kilometrų linijos, vis kapstomės papėdėje. Lenkas Marekas vėl gali likti “v dupie”. Ir mes kartu su juo.
Stovykloje tikros Kalėdos. Šilta, ant palapinių krinta minkšti sniego gumulai. Jaučiuosi lyg pas mamą atostogų grįžęs studentas. Mindaugas jau pila arbatą. Palapinės stogas perlinko po sniego sluoksniu, nuolatos jį numušame iš vidaus kumščiais.
- Gerai, kad grįžome,- sako Mindaugas. - Nakvynė dideliame aukštyje iškankina ir atima jėgas, kurių paskui prireiks viršūnėje.
Stovykla rami. Tikras vyrų miestas, tik austrų grupėje mačiau porą moterų. Laukiu, kada rusams nustos skaudėti galvas ir jie pradės dainuoti Vysockį. Niekas apie kalnus nėra sukūręs teisingesnių dainų už jį!
Iš pirmosios stovyklos grįžę šerpai mano, kad kol kas aukščiau kopti neįmanoma. Pūga siaučia kelinta diena, reiks savaitės, kad sniegas sušaltų ir žemyn nuslinktų lavinos.
Apsnigusioje palapinėje vado benefisas. Iš pradžių jis pasakoja intriguojančias istorijas iš Afrikos - Kenijos ir Zenzibaro, po to – apie aukštuminius darbus. Kaip lindo į Mažeikių naftos kaminą, dažė bažnyčių bokštus, pjovė aukštaūges pušis.
Bet įspūdingiausia – Nepalas. Miegojo apsiklojęs žolėmis, naktimis kovojo su beždžionėmis ir įkyriomis mintimis, kad kelio nepastotų maoistai.
Mindaugas nei iš šio nei iš to vadui sako:
- Girdėjau šnekant, kad kalnuose esi solistas.
Solistu alpinistai vadina tą, kuris į viršūnę išeina vienas.
- Kai kiti lieka užpakaly, pasidarau solistas,- patenkintas paaiškina vadas.
Vado draugė Rūta per palydovą praneša, kad jau kelinta diena dėl streikų negali ištrūkti iš Poharos. Aplink šį jaukų Nepalo kurortą sutelkta galinga karaliaus kariuomenė, bet ir ji bejėgė prieš maoistų streikus.
Rūta laimingai apsuko Anapurnos žiedą – vieną gražiausių Nepalo takų. Aš tuos takus myniau prieš trejetą metų, o dabar, gulėdamas palapinėje, vis grįžtu ten mintimis. Kažkada šiuo maršrutu kasdien traukdavo šimtai keliautojų, o dabar, Rūta rašo, sutiko vos keletą pavienių žygeivių. Išleisdamas į kelią, Saulius ją buvo perspėjęs, kad iš krūmų išlindę maoistai gali pareikalauti 1000 rupijų duoklės (apie 15 dolerių). Pasakė, kad reiks mokėti, o kur, kada, kaip, nebespėjo – kieme jau jos laukė taksi, o Sauliui, kaip visada, reikėjo bėgti. Dabar Rūta prisipažino, kad pirmosiomis dienomis ėjo įsitempusi, o kišenėje laikė tūkstantį rupijų, kad kuo greičiau atiduotų maoistui. Laimei, ji nekliudyta praėjo sukilėlių kontroliuojamas gyvenvietes ir apie mokestį išgirdo tik iš vokiečio, kuriam skundėsi prancūzas, parėmęs maoistus pluoštu dolerių. Žinoma, ne savo noru.
O dar ji pasigyrė, kad susitiko gyvąją Patano deivę Kumari, kuri tik kartą per metus išeina iš savo namų ir, lydima didžiulės procesijos, keliauja pas karalių dar vieneriems metams patvirtinti jo įgaliojimus. Rūtai pažįstamas nepalietis Kešabas padėjo patekti į Kumari namus. Gyvoji Deivė ją priėmė, sėdėdama soste, pasipuošusi masyvia sidabro grandine. Jos kojos buvo nubarstytos žiedlapiais, degė daug žvakių. Kumari su pašaliniais negali kalbėtis, ji neturi teisės net nusišypsoti. Audiencijos pabaigoje Deivė palaimino Rūtą, patepdama jos kaktą raudonais dažais, o nebylys tėvas viešnią pavaišino bananu.
Nepaliečiai tiki, kad Kumari yra moteriškosios dievybės reinkarnacija, todėl rūpestingai jos ieško tarp šimtų mergaičių. Būsimąjai deivei, kuriai tik ketveri penkeri metai, tenka keletas šiurpių išbandymų. Ji turi nesudrebėti, kai kertama ožio galva, ir neverkti, kai tamsiame kambaryje, prikrautame skerdienos, aidi kraupūs garsai ar sušmėžuoja baisios demonų kaukės.
Apie vidurnaktį nustojo snigti, sužibo žvaigždės. Pradėjo šalti, o man nustojo skaudėti galva. Apsivelku viską, ką tik turiu, net pūkinę striukę, ir lendu į miegmaišį. Tik kojines nusimaunu. Nusimauk kojines, sakė vadas, bus šilčiau. Tikrai šilčiau!