Kaunietis V.Matijošaitis dvi savaites praleido Zimbabvės savanose, kur savo laimikių kolekciją papildė devynių egzotiškų gyvūnų – šakalo, zebro, karpočio bei antilopių – vandeninių ožių, gnu, kudu, kanos, dviejų impalų kailiais ir ragais.
Nors verslininkas džiaugiasi medžioklės Afrikoje sėkme, nušautų žvėrių ragus ir kailius safario rengėjai į Lietuvą atsiųs tik maždaug po metų.
„Trofėjus reikia paruošti, išdirbti ir supakuoti. Tik tada jie siunčiami medžiotojams. Kai kailius gausime, spręsime, ar jie papuoš namų sienas, ar žmona sugalvos juos panaudoti savo aprangai.
Pasiūti kailinius iš šių gyvūnų kailių vargu ar pavyks, bet moteriškiems aksesuarams papuošti galbūt tiks”, – svarstė V.Matijošaitis.
Daugiau nei dvidešimties metų medžiotojo stažą turintis kaunietis iki kelionės į Zimbabvę buvo tykojęs bebrų, šernų, elnių, lapių Lietuvoje ir Estijoje. Tačiau kiekvieno medžiotojo svajonė – Afrika.
Su penkiais bičiuliais, tarp kurių buvo ir žinomas Kauno kardiochirurgas Rimantas Benetis, vykti į Zimbabvę verslininkas nusprendė todėl, kad ten vyksta nesurežisuotos medžioklės.
Lietuviai Zimbabvėje medžiojo bekraštėse savanose. Kas rytą jie išsisklaidydavo po vieną ar du ir lydimi pėdsekių bei medžioklės vadovo leisdavosi tykoti žvėrių.
V.Matijošaičio bendražygis savanoje buvo jo bendraamžis kaunietis verslininkas Raimundas Petrikas, kuris į Afriką medžioti vyko ne pirmąkart. Daugybę afrikietiškų trofėjų turintis medžiotojas šįkart taikėsi į retesnes antilopes.
Pirmasis V.Matijošaičio sumedžiotas žvėris buvo šakalas. Po taiklaus šūvio vyras vietos žmonių buvo pakrikštytas tikru medžiotoju. Jam pasiūlyta taikytis į gerokai egzotiškesnius gyvūnus. Jau kitą dieną lietuvis su palyda leidosi antilopių takais.
Medžioti antilopes nėra lengva. Būna, kad šis gyvūnas po šūvio iškart krinta, bet dažnai tenka ilgai sekti jo kruvinu pėdsaku.
Tuo V.Matijošaitis įsitikino sužeidęs maždaug toną svėrusią kaną. Paskui stambų žvėrį teko sėlinti kone penkiolika kilometrų, o tuo metu svilino 30–40 laipsnių karštis.
Ne pirmąkart Afrikoje medžiojęs kardiochirurgijos profesorius R.Benetis svajojo nušauti leopardą. Vyras iš anksto tam buvo užsisakęs licenciją. Tačiau leopardas buvo gudresnis už patyrusį medžiotoją.
Nušauti ir surasti žvėrį – dar ne medžioklės pabaiga. Sunkų laimikį medžiotojams tekdavo nunešti iki automobilio ir parvežti į stovyklą. Sumedžiotų žvėrių mėsą skubėdavo pasiimti ir išsidalyti vietos gyventojai.
Lietuviai taip pat ragavo žvėrienos. Valgius ruošęs virėjas mėsą virdavo, troškindavo ar kepdavo ant žarijų. Maistą jis gardindavo aštriais prieskoniais.
Medžiotojai buvo apsistoję nameliuose su patogumais. Tačiau ir čia jie jautė pavojų.
„Aplink mūsų namelius nuolat sukosi liūtai. Kartą į pastatą įšliaužė pavojingiausia Afrikos gyvatė mamba. Po jos įkirtimo žmogus į dausas keliauja jau po pusvalandžio. Su ja susidoroti padėjo vietos gyventojai”, – pasakojo V.Matijošaitis.
Tenka plačiai atverti piniginę
Medžioklės pramoga Afrikoje nėra pigi. Dienos išlaidos, į kurias įskaičiuojamas pragyvenimas Zimbabvėje, medžioklės rengimas ir trofėjų paruošimas, sudaro apie 1,2 tūkstančio litų.
Prieš išvykstant tenka išleisti maždaug 5 tūkstančius litų lėktuvo bilietams, leidimams įvežti ginklus ir draudimui.
Už kiekvieną laimikį mokama papildomai nuo 150 iki 2,5 tūkst. litų.