Prasiveržė rusai. Žiauriai pervargę. Skundžiasi galvomis. Man irgi pasidarė sunkiau kvėpuoti. Prieš porą dienų buvo tikrai lengviau. Negi aukštis jau bus išsunkęs paskutines jėgas? O gal kalnų apatija apėmė? Štai matau fantastinį saulėlydį, bet tingiu pakelti savo “Canon”.
Atsisveikindami rusai pakviečia užsukti į jų stovyklą. “Mes turim gitarą, dainas dainuojam!”
Mindaugas pradėjo skalbti. Eugenijus čia pat su turistų liaudies išmintimi:
- Vidury žygio kojines skalbsi, orus sugadinsi!
Netikėtai namo pasuko ispanas. Skubriai atsisveikino, iškeikė orus, ledo plyšius ir sniegą, per kurį pilvu šliaužė iki pirmosios stovyklos. Suka namo, nes gavo prognozę, kad artimiausios dienos bus tokios pat šlykščios.
Penktą vakaro pasirodė ilgai lauktieji Vytautas ir Arvydas. Trumpai papasakojo apie savo kelionę per Tibeto lygumas, kinų biurokratijos labirintus ir griuvo miegoti.
Saulei leidžiantis nusileidau prie ledyno, paliečiau jį ranka, klausiausi, kaip jis skilinėja. Pajutau, kad vėl grįžo jėgos, vėl pasidarė lengva kvėpuoti.
Žiūrėsim, kas bus rytoj. Vadas sukomandavo rytoj anksti išeiti link pirmosios stovyklos.