Planas išeiti anksti žlugo dėl riebaus debesies, gobusio Sisios Pangmos viršūnę.
Ispanas vakar atsisveikino, bet pasiliko. Dabar jis liūdnas stovi prie palapinės ir laukia, kol tibetiečiai sukraus jo mantą ant dviejų jakų. Mindaugas nepraleidžia progos paplepėti ispaniškai. Ispanas besąs iš Barselonos, buvęs Cho Oyu ir Akonkagvoje.
Kaip įgeltas iš palapinės iššoko vadas, nes pasibaidė ispano jakas ir griuvo ant jo palapinės. Per milimetrą nuo kompiuterio. Kompiuteris su įspausta jako kanopa būtų patekęs į IBM muziejų, o mes – likę be pusės smegenų ir ryšio su pasauliu.
Klaipėdietis Saulius kelia maištą:
- Reikia keltis penktą, o šeštą jau išeiti - dabar geriausią laiką mes pramiegame, o varom kepinant saulei!
Maištas nepavyko. Komanda ramiai geria arbatą. Lendu į sarkofagus, vadinamus miletais, segu apraišus. Mindaugas meta kažkokią geležį su sriegiais, nesmarkiai prasikertu ranką. Vadas atkiša juodos izoliacijos ritinį:
- Užsiklijuok! Visada po ranka turiu izoliacijos: ar vielą apvynioti, ar batas suplyšta.
Ir tik prieš vienuoliktą pajudame iš stovyklos. Šiandien turėtume nukakti iki pirmosios stovyklos. Vėl mano kančių kelias. Jie visa tai vadina morena, o man tik purvina nuošliauža ir nesibaigianti akmenskaldė.
Sandėlyje prisikrauname solidžias kuprines.
Iš pradžių ledo sienų labirintas. Mindaugas išsyk atsigauna:
- Ledas, sniegas – kita stichija. Širdis džiaugiasi!
Šilta, saulėta diena. Einu surištas su Mindaugu. Jis entuziastingas pedagogas. Pats Kaukaze praėjęs ledo mokyklą dabar nuoširdžiai moko mane. Moko kvėpuoti, dėti koją, įkirsti katę, leistis ledo siena:
-Apie nieką negalvok, skaičiuok žingsnius!
Matyt, ir vadas paliepė mane pamokyti. Kompetentingas ir kantrus mokytojas savo pasiekia. Netrukus aš jau visai drąsiai kabarojuos ledo luitais. Eik ir neklausinėk, kodėl eini.
Išėjęs iš ledo labirintų atsiduriu prieš milžinišką penkiasdešimties laipsnių statumo ledo tvirtovę, padengtą sniegu.
Jėgų dar yra, įveiktume ir tvirtovę, bet įsisiautėja pūga. Beveik nieko nebematau. Mano draugai kopia vos už pusšimčio žingsnių, bet jų pėdos jau užpustytos. Į sniegą grimzta sunkios kojos. Darosi aišku, kad stovyklos 6400 metrų aukštyje šiandien nepasieksime. Vėjas vėl išvartė mūsų planus. Gal reikėjo neiti, dar dieną palaukti. Bet niekas nebeturėjo kantrybės lindėti palapinėje.
Vadas gerai apsidairęs prie ledyno suranda nakvynei visai saugų kampą. Čia pastatome dvi palapines, ledsriegiais priveržiame jas prie ledo kalno. Vėjas plėšia palapines, plėšia ir mus, į akis varo sniegą. Čia vadas atgyja, nes pagaliau prasidėjo tikras žygis - su pūgom ir ledynais.
- Ryt čia bus labai gražu,- bando perrėkti vėją vadas. O gal man ūpa kelia. Tikrinamės inventorių rytojaus žygiui. Apraišai, karabinai, virvės.
- Ar turi ledsaugį? - klausia Mindaugas.
- O kas tas yra?
Gaunu du, rytoj paklausiu, kaip jais naudotis. Ledo alpinizmas man visiška naujiena, bet Mindaugas žada mane visko išmokyti.
Sėdime užpustyti 5950 metrų aukštyje. Vėjas įsisiautėjo dar labiau. Kas rytoj?
Rytoj oras taip pat neturėtų būti stebuklingas. Šiluma ir drėgmė, sako, išjudina lavinas. Tiek to, rytoj bus rytoj, o dabar visi pavargę suminga nutarę arbatą virti vėliau. O aš budžiu, klausausi kaip vėjas į palapinės šonus kala kažkokią šizofrenišką džiazo melodiją.
Apie aštuntą vakaro vėjas visai pasiuto, greta suklykė pasiklydęs paukštis.
Vadas sako, kad pernai Evereste tokios šlykščios dienos tebuvo tik dvi. Sisia vėjais ir pūgomis bando mus kone kasdien. Alpinistai šį kalną vadina vėjų poliumi.
- Istorija kartojasi,- sako klaipėdiškis Saulius. – Pernai taip buvo prie Poliarinio rato. Galvugalyje supustys sieną ir pradės varyti per palapinės viršų. Jei pūga dar labiau įsisiautės, palapinę reikės sugriauti ir gelbėtis po tuo brezentu. Sauliaus išmintimi neteko pasinaudoti - Sisia, pasiautėjusi trejetą valandų, nurimo ir mes, užvertę galvas, grožėjomės skaisčiomis dangaus spalvomis. Iš pradžių slėnį užliejo švelni vakaro šviesa, o paskui išlindo mėnulis, toks ryškus, kad atrodo, jog šios nakties karalystė priklauso tik jam.
Mindaugas iškišo ranką iš palapinės, pagriebė baltutėlaičio sniego, ištirpino ir po kelių minučių pakvipo arbata. Saulius raikė ruginę duoną. Kaip gretimoje palapinėje jautėsi vadas ir Eugenijus, neturėjome jokios nuovokos – ten buvo tylu. Man rodos, jie nuvirto nė sriubos nevirę.
Sumiegame ir mes. Po pilvu jaučiu ledinį Sisios kūną.