Salvadorą pasiekėme naktį. Šiame mieste planavome praleisti keturias dienas. Sunerimę dėl saugumo užsisakėme automobilį, kad jis mus nuvežtų tiesiai į viešbutį „Casa do Amarelindo” pačiame senamiesčio centre.
Kelionė palei virtines lūšnynų kėlė nerimą. Kuo labiau artėjome prie centro, tuo labiau tuštėjo gatvės. Tik skersgatviuose šmirinėjo figūros.
Sankryžose stoviniuojantys ir rūkantys jauni vyrai, seksualios porelės ir moterys akį rėžiančiais apdarais dar labiau aštrino nuotykio pojūtį.
Bet įsukę į senamiestį išvydome visai kitokį vaizdą – gatvės dūzgė nuo gausybės žmonių, muzika griaudėjo iš kiekvieno namo, o lauko restoranuose ramiausiai sėdėjo ir vakarieniavo ir seni, ir jauni. Tiesa, buvo ir labai daug policininkų.
Kai įėjome į nedidelį 10 kambarių viešbutį, mus užregistravęs administratorius išsitraukė miesto žemėlapį, apibrėžė nemažą juodą kvadratą ir uždažė jį juodai.
Ne, ne kryžių padėjo, bet visiškai uždažė sakydamas, kad čia turistui nevalia kojos kelti – nei dieną, nei naktį.
Tai buvo pirmasis didelis šokas. Ir Niujorke, ir Tel Avive ar Johanesburge kas nors kartais įspėja, kad į vieną ar kitą gatvę geriau neiti, bet kad draudžiamąja zona taptų visas kvartalas – to dar nebuvome patyrę.
O kai žemėlapyje įsižiūrėjome, kurgi tas mūsų viešbutis, paaiškėjo, kad pavojingasis kvartalas – vos už dviejų gatvių!
Esu iš tų, kuriems draudimai tiktai sužadina norą jų nepaisyti. Visas viešnagės Salvadore dienas man labai norėjosi apsilankyti toje draudžiamojoje zonoje, nors sveikas protas sakė, kad to daryti nereikia.
Tą naktį viešbučio tarnautojas mums nieko daugiau nepaaiškino, o atsakymą radome tik po keturių dienų, prieš išvažiuodami.
Salvadoras – pirmoji Brazilijos sostinė. Portugalai čia atvyko 1549 metais. Šioje Lotynų Amerikos dalyje atrasti turtai – aukso, sidabro telkiniai, galimybės plėtoti verslą – auginti cukranendres, kavos pupeles, tabaką, vėliau – išgauti kaučiuką privertė europiečius ieškoti darbo jėgos.
Portugalai bandė pavergti vietos gyventojus indėnus, bet jie nebuvo labai darbštūs ar paklusnūs – slėpdavosi, bėgdavo, o svarbiausia – net priversti neprilygo afrikiečiams, garsėjusiems ištverme ir jėga.
Portugalai nutarė nesivarginti su indėnais ir atgabenti į Braziliją juodaodžių iš savo kolonijų Afrikoje. Per 300 metų, kol XIX amžiaus pabaigoje nebuvo panaikinta vergovė, portugalai į Salvadorą atgabeno apie 4,5 mln. juodaodžių vergų iš Angolos ir Nigerijos.
Žmonės buvo vežami baisiomis sąlygomis, kelionė trukdavo mėnesius, tad tie, kurie išsilaipindavo Lotynų Amerikoje, buvo fiziškai ir emociškai stipriausi ir ištvermingiausi. Jie ir pastatė Salvadorą – prabangia architektūra ir barokiniu grožiu spindintį miestą.
Afrikiečių, portugalų ir indėnų kultūrinis mišinys padėjo pagrindus dabartinei brazilų kultūrai.
Juodaodžiai vergai savo kultūrą ir identitetą galėjo išlaikyti tik per muziką ir šokį, dėl to brazilų muzikoje neretai vyrauja afrikietiški ritmai.
Laikui bėgant maišėsi ne tik kultūros, bet ir kraujas – afrikiečiai kūrė šeimas su baltaodžiais ar indėnais. Dabar netgi sakoma, jog nerasi nė vieno brazilo, kuris būtų 100 proc. baltaodis ar juodaodis.
Aukštutinė Salvadoro senamiesčio dalis kažkuo primena Vilnių – mažos akmenimis grįstos gatvelės, ryškiai nudažyti namai, dideli kiemai.
Kitą rytą atsikėlę išėjome pasivaikščioti – neėmėme nei laikrodžių, nei rankinės, nei didelių piniginių ar blizgančių daiktų, į kišenę įsidėjome patį mažiausią fotoaparatą.
Vėliau juokavome, kad tikriausiai visi Salvadoro gyventojai turistus laiko absoliučiais kvailais, nes jie nesinešioja nei laikrodžių, nei krepšių.
Bet ar gali būti kitaip, jeigu kiekvienoje turistams skirtoje knygoje nurodoma, kad jokiu būdu nereikia atkreipti į save dėmesio, o pažiūrėjęs pro langą pamatai mažiausiai keturis policininkus.
Atmosfera Salvadoro gatvėse nepaprastai gyvybinga, energinga, pilna adrenalino. Šis miestas visais laikais buvo Lotynų Amerikos muzikos ir meno centras, kuriame vyksta įvairiausi festivaliai, o muzika skamba nenutrūkstamai.
Nuo pat ryto lauke groja puikūs muzikantai, dainas traukia atlikėjai, kurie Europoje dainuotų koncertų salėse, o ne lauko kavinėje.
Pagrindinėje Salvadoro Šv.Pranciškaus bažnyčioje ir vienuolyne net kvapą gniaužia prabanga – visos sienos, altorius nuo lubų iki apačios padengtas tikru auksu, o virš galvos – milžiniški sidabro šviestuvai.
Sienos aplipdytos skulptūromis, skulptūrėlėmis, raižiniais, angelais, ir visa tai padengta auksu – sakoma, kad apdailai panaudota 80 kilogramų aukso.
Iš tikrųjų XVII–XVIII amžiuje Brazilijoje, netoli Salvadoro, buvo atrasti dideli aukso klodai. Portugalai, norėję pademonstruoti turtą, turėjo per jėgą įtvirtinti katalikybę, kuri buvo nepriimtina nei iš Afrikos atvežtiems vergams, nei vietos indėnams. Todėl ir norėta sukurti pribloškiančią šventovę.
Įsižiūrėjęs į raižytas skulptūras, pamatai šokiruojantį dalyką, – tie visi angelai nėra nei šventučiai, nei gražučiai, kaip vaizduojami europietiškoje kultūroje.
Brazilijoje jie – žiauriai fiziškai deformuotais kūnais ir iškreiptais veidais, pikti, agresyvūs, atgrasūs.
Dar labiau šokiravo šventųjų mergelių skulptūros – jos vaizduojamos kaip nėščios moterys!
Teko girdėti, kad kai kurie angelai buvo pavaizduoti su itin dideliais lyties organais, tik jie buvę nukirsti, matyt, mėginta užglaistyti, kad taip nekristų į akis.
Kodėl ir kas čia vyksta?
Pasirodo, Salvadoro barokines bažnyčias statė juodaodžiai vergai, kuriems katalikybė buvo brukama prievarta. Jie buvo ir statybininkai, ir menininkai.
Apsimesdami, kad nemoka ir nesupranta, jie atkeršijo – skaptuodami skulptūras pagal europietiškus pavyzdžius, savotiškai jas interpretavo ir išniekino. Taip jie išreiškė nepasitenkinimą primesta religija, vergove, nepakeliamu darbu ir draudimais laikytis savo tradicijų.
Tuomečiams bažnyčios vadovams, matyt, nebuvo ko daryti – kitų meistrų nebuvo, todėl viskas buvo padengta auksu ir manyta, kad niekas figūrų iš arti netyrinės.
Tarsi kontrastas šalia – vienuolynas, kurio sienos išklijuotos rankomis tapytomis įmantriausiomis ir gražiausiomis plytelėmis.
Kuo daugiau vaikščiojome po įvairias Salvadoro bažnyčias, tuo daugiau matėme deformuotų angelų. Netgi Mergelės Marijos statuloje galėjai įžvelgti juodaodės bruožų.
Išorinė prabanga nepaslėpė gausybės nuskriaustų, išniekintų, nužudytų žmonių prakaito, kraujo ir kančios. Kad ir kiek Bažnyčia stengėsi užgniaužti afrikietiškas tradicijas ir religiją, juodaodžiai vergai sukūrė savitą religiją kandomblė (portugališkai – candomble), kurioje susimaišę afrikietiški dievų garbinimo ritualai su krikščionybės apeigomis.
Su Dexteriu apsilankėme Senjor do Bonfino bažnyčioje, kuri yra kandomblė religijos centras. Tikima, kad šioje bažnyčioje pasveiksta ligoniai.
Kiekvieną penktadienį čia susirenka šimtai baltai apsirengusių žmonių ir atlieka ritualus. Moterys vilki pūstas ilgas sukneles, primenančias prabangius baroko laikus.
Afrikietės yra sukūrusios savitą jų modelį, kuris figūrą padaro nenormaliai didelę su labai dideliu užpakaliu.
Ceremonijos metu mušami būgnai, šokamas ilgas ritualinis šokis ir dainuojama – sukdamiesi ratu žmonės įkūnija įvairius savo šventuosius.
Ceremonija trunka iki paryčių, būgnus muša tik vyrai, o šoka ir dainuoja daugiausia moterys – jų balsai žemi, tarsi prarūkyti.
Vakarui bėgant šokėjus apėmė tarsi ekstazė, jie buvo lyg transo būsenos – matyt, įsivaizdavo, kad ta afrikietiška dievybė apsigyveno juose. Vieni kratėsi ir sukosi, kiti rėkė ir mostagavo rankomis, viena moteris net nualpo.
Net ir mus, smalsuolius, apėmė kažkokia magiška būsena. Beje, ritualo negalima fotografuoti – tik stebėti.
Kitą dieną iš aukštutinės senamiesčio dalies nusileidome į žemutinę – tiesiai į prieplauką. Anksčiau šioje vietoje buvo išlaipinami vergai, dabar įsikūręs turgus turistams.
Po juo ir dabar išlikę dideli požemiai, kuriuose lyg gyvuliai aukciono laukdavo vergai. Jie būdavo parduodami vietos verslininkams, turtuoliams, vergvaldžiams.
Šalia turgaus gatvės artistai demonstruoja kapueiros ritualus. Tai Brazilijos juodaodžių kovos menas – šokis.
Brazilijoje kapueira buvo uždrausta iki 1930 metų, o dabar dalyvauti pamokoje gali bet kuris. Ir net nebūtina dalyvauti – galima tik žiūrėti.
Užsukome į tikrą kapueiros pamoką. Tai buvo įspūdingas reginys – maždaug 12 suaugusių vyrų sėdėjo ratu, plojo įvairius ritmus ir dainavo, o du žmonės rato viduryje neliesdami vienas kito idealiu duetu atliko sudėtingus, elegantiškus, gracingai aptakius judesius, kovinius pratimus. Visa tai priminė įmantrų šokį.
Kai baigėsi suaugusiųjų pamoka, prasidėjo darbas su vaikais. Senosios tradicijos skiepijamos nuo gimimo.
Tą vakarą mums pasisekė ir antrą kartą – viename iš Salvadoro senamiesčio kiemų kelias valandas koncertavo labai žymus pasaulyje būgnininkų ansamblis „Olodum”.
Tai didelis kolektyvas, netgi reiškinys, vienijantis per 500 būgnininkų, kurie nuolat keičiasi – kas keliauja po pasaulį, kas groja Salvadore, kas rengia vaikus ir paauglius.
Mušdami įvairiausius būgnus atlikėjai išgauna sudėtingus ritmus ir polifoninius motyvus. Yra ir solistas, atliekantis vokalinę melodiją.
Vakaro metu solistai keičiasi, o maždaug kas pusantros valandos – ir būgnininkai. Koncertas prasidėjo apie septintą valandą vakaro. Kai mes apie dvyliktą išėjome, dar buvo pats pasirodymo įkarštis.
Tokie koncertai nevyksta labai dažnai, todėl į juos susirenka labai daug žmonių – kieme būriavosi gal 500 ar 700.
Visi labai didžiuojasi, kad 1996 metais „Olodum” su Michaelu Jacksonu nusifilmavo dainos „They Don’t Care About Us” vaizdo klipe.
Skambant būgnams, visi šoka, visiems gera – nėra nei nusigėrusių, nei besimušančių žmonių. Žiūrint į besišypsančius veidus, kaipmat išsisklaidė mūsų nerimas dėl galimų nusikaltimų ar pavojų.
Šalia manęs šoko jauni vyrai, kuriuos sutikti gatvėje būtų baugoka – didelės auksinės grandinės su didžiuliais medalionais, įspūdingi laikrodžiai. Juokėmės iš savęs, nes mes neturėjome nei laikrodžio, nei grandinėlės, nei piniginės.
Brazilijoje šoka kiekvienas, gali tai daryti visur ir visada – nesvarbu, kokia savaitės diena, atrodo, kad šokis – tai žmonių gyvenimo būdas.
Regis, brazilų rankos ir kojos specialiai tam pritaikytos. Jų ritmo pojūtis ir muzikalumas – išskirtinis.
Nesvarbu, kaip gerai vertintume savo šokėjus, mes jiems net dešimtadaliu neprilygstame.
Brazilijoje populiariausia – samba, labai seksualus, erotiškas šokis. Jos energija kasnakt tiesiog sklaido ore. Erotiškumas, fizinis kūno laisvumas – užburianti, įtraukianti brazilų gyvenimo dalis.
Aplankėme dokus, kuriuose XVIII amžiuje į laivus buvo kraunami Brazilijos turtai – cukranendrės, kaučiukas, auksas, kava, tabakas.
Tuose industriniuose dokuose dabar įrengtas šiuolaikinio meno muziejus, vaizdo instaliacijų, skulptūros salės, nedidelė šiuolaikinė kavinė.
Išsaugota autentiška aplinka, pavyzdžiui, per akmenines grindis nutiesti bėgiai karučiams, kuriais į laivus buvo vežamos gėrybės.
Giliai įsirėžė čia pamatytas epizodas. Prie gretimo staliuko sėdėjo vidutinio amžiaus žmogus su tėvu, kuriam – gal 80, gal 90 metų. Jie abu gėrė arbatą. Tėvas žiūrėjo į jūrą, o sūnus sėdėjo ir tylėjo.
Aš stebėjau tėvo veidą. Buvo matyti, kad tikriausiai jo tėvai, seneliai, o gal jis pats, dar dirbo šiuose dokuose, lenkė nugarą, vergavo. Galbūt tai buvo jo atsisveikinimas su praeitimi?
Buvo aišku, kad senukas atėjo tikrai ne dėl šiuolaikinio meno muziejaus.
Antradieniais Salvadoras atgyja. Vakare po mišių vienoje bažnyčioje ir vienuolyne žmonės išeina ir sėda ant didelių laiptų – jie tampa tarsi amfiteatru.
Laiptų apačioje – nedidelė scena, kurioje prasideda pagrindinis antradienio koncertas.
Čia pasirodo geriausi iš geriausių, o koncertui pasibaigus, apie devintą, žmonės pabyra nuo laiptų ir išsiskirsto po daugybę Salvadoro senamiesčio kiemų, kur vyksta kiti koncertai.
Yra trys pagrindiniai kiemai. Viename skamba samba, kitame – šiuolaikiškesnė elektroninė technomuzika, bet taip pat pagrįsta afrikietiškais ritmais.
Trečiasis kiemas skirtas ramesniems klausytojams, čia skamba džiazas, bosanova.
Gatvės pilnos žmonių, restoranuose ir kavinėse žmonės valgo, geria – atmosfera nereali, nes supranti, kad tai nėra spektaklis, tai nėra kažkas, kas kuriama specialiai, tai yra tų žmonių gyvenimas, kuriame puikiai jaučiasi ir pagyvenę, ir visiškai jauni.
Tai ne festivalis ar šventė – tiesiog paprastas antradienis, kai miestas visą naktį pulsuoja muzika.
Užsukome į nedidelę muzikos įrašų parduotuvę norėdami ką nors parsivežti prisiminimui iš šitos fantastiškos muzikos fiestos.
Mūsų laimei, savininkas Miguelis puikiai kalbėjo angliškai. Jis papasakojo, kas vyksta Salvadore, atsakė į klausimą, kodėl miesto centre, senamiestyje, yra juodoji zona.
Prieš penkiolika metų visas Salvadoro senamiestis buvo rekonstruojamas, kartu norėta iš jo išguiti nusikaltėlius. Bet miesto valdžia nusavino dalį pinigų, todėl neužteko lėšų visai rekonstrukcijai.
Daug nepasiturinčių žmonių buvo išvaryti iš centro į pakraščius, į lūšnynus. Tuo metu viename senamiesčio kvartale pastatus užėmė skvoteriai ir šie pastatai tapo narkomanų landynėmis.
Narkomanai priversti eiti žudyti, vogti, plėšti, grobti. Kas į tą kvartalą patenka, tas iš jo nebeišeina toks, koks įėjo.
Daugybę metų niekas negalėjo sustabdyti didelio nusikalstamumo, tačiau prieš pat mūsų viešnagę Salvadoro senamiestyje buvo nužudytas brazilų politikas, todėl staiga valdžia sureagavo, mieste atsirado daug policijos, pasidarė saugu.
Miguelis pasakojo, kad anksčiau Salvadoro gatvėse grojo išties visi, o dabar matome gal tiktai pusę – labai daug tikrų vietos talentų buvo išstumta iš miesto centro, daugelis nebegrįžo.
Gal dėl nusikalstamumo, o gal ir todėl, kad po senamiesčio rekonstrukcijos viskas atrodo kur kas gražiau. Tačiau dėl to, pasak miesto gyventojų, išnyko tikroji senamiesčio dvasia.