Mindaugas pradaro palapinę ir mes nustėrę žiūrime į grėsmingą ledų griūtį, lydimą didžiulio sniego debesies. Ledai baisiu greičiu dunda žemyn, visai greta mūsų, bet palapinių neužkabins.
Po poros minučių vėl įsivyrauja spengianti tyla. -Lavina kaip ir bomba – dukart į tą pačią vietą netaikys,- nuramina mus Mindaugas ir vėl pradingsta sapnų karalystėje.
Galvoj šmėsteli vaizdai iš pasakojimų: alpinistai stovintys sniego pusnyje vien su apatinėm; šokas ir baimė, vėliau džiaugsmas, kad liko gyvi, tada rūpestis, kaip susirinkti po kalną išblaškytus daiktus.
Klaipėdiškis Saulius sustingęs sėdi toliau. Nebeužmiegu ir aš. Kalnas pasiuntė kažkokį ženklą. Vis galvoju, koks tas ženklas? Gal kad nepalaimintieji nelįstų? Bet kas tas palaimintasis? Dar pagalvojau, kad vakar vadas tikrai saugią vietą parinko, juk lavina prašniokštė greta; na, gal už šimto metrų.
Oras puikus. Kylame stačiu ledo šlaitu įrengti pirmosios aukščio stovyklos. Vis aplenkiu ledo plyšius, kurie, iššiepę apšalusius nasrus, tyko užsižiopsojusių žygeivių. Nervina katės, po kuriom pakimba sniego gumulai. Bet nenusivariau, padėjo Mindaugo pamokos. Į stovyklą gaudydami kvapą atpūškavo rusai. Matau, kad nelengva ir sporto meistrams, nors jie kilo mūsų pramintomis pėdomis.
Jau pastebėjome dėsnį: ketvirtą valandą tarytum žadintuvo pakelta įniršta pūga. Čaižomi ledo gabalų statome savo buržujiškas “North Face” palapines. Pasirinkome vėjo perpučiamą vietą, bet kitos aplinkui nėra. Rusai kuriasi mūsų pašonėje – tylėdami kelia Maskvos firmos “Bask” palapines, tvirtas, storais vamzdžiais.