Pro Uostadvario apžvalgos bokštą tuo pačiu vieškeliu tęsiasi ir rodyklėmis pažymėta turistinė dviračių tako trasa. Dviratininkų joje sutikti dar neteko, bet jei grupėmis ar pavieniui važiuotų – jau rastų ir greideriais išlygintų vieškelių atkarpų. Vandens kelių arterijos irgi gyvos - laivavedžių kontaktus galima lengvai rasti Uostadvario, Šilutės, Mingės prieplaukose.
Tik Rusnės salos pakrašty esančiame Pakalnės pažintiniame take – lyg autodromo trasoje. Duobės – per pusę dviračio rato, nes ši pėstiesiems ir dviratininkams skirta lankytina Nemuno deltos regioninio parko vieta yra seniai paversta medžioklių traktu.
Visureigiai, kuriais į patį priešakinės Nemuno deltos paribį netoli rezervatinės zonos reguliariai važiuoja klubo vyrai – su ginklais arba su pašarų maišais žvėrių jaukinimui – taip išmalė Pakalnės pažintinį taką, kad jis dabar labiau panašus į bekelės trasą, o ne į pasivaikščiojimų alėją su įsimylėjėliams skirta pasisėdėjimų vieta po pakrantės medžiu. Ir sekmadienį pievoje prie šio tako priešais medžiotojų bokštą vyrai išpylė dar vieną nevalytų grūdų mišinio krūvą. Kad galėtų šiltą vakarą bokšte garantuotai sulaukti prisivilioto žvėries.
Šiltą savaitgalį Šilutėje saulės kaitra be gailesčio nurudino ir surietė baigiančių nužydėti japoniškųjų magnolijų žiedlapius. Dvi jaunos mamos su vaikučiais prie seniūnijos, kur magnolijos dar skleidžia svaigų aromatą , atsivežė savo mažylius. „Kad pakvėpuotų kvapniu oru po žydinčiais vainikais, kad užaugtų dideli, kaip šie medžiai“, - juokavo moterys.
Kita sekmadienį pamario krašte sutikta keliauninkė, atvykusi iš Klaipėdos, džiaugėsi pakeliui ties Vilkyčiais aptikusi reto vaistinio augalo – plačialapio šaukčio - augimvietę. Grįždama atgal ji sakė prisikasianti šaknų ir gydysianti migreną. Nuo jos ji kenčianti kasmet nuo rudens iki pavasario.
„Esu prievartinių išeivių iš Rytų Prūsijos dukra, Antrojo pasaulinio karo metais praradusi šaknis. Dabar – tik migrenos nukamuota nostalgijos turistė, atvykstanti pas gimines į Klaipėdą kas pavasarį“, - sakė 77-erių Hilda.
Kai kur potvynio dar tebeužlietais keliais ji vis tiek pakeliavo po Šilutės rajoną ir pastebėjo tvarkomas ne tik miesto, bet ir senas, apleistas, šabakštynais virtusias kaimų kapinaites. Žiemą valytos Rupkalvių kaimo kapinaitės, esančios potvynio apsupty, o šiemet Šyšos kaimo bendruomenė vaduoja iš užmaršties savojo kaimo kūrėjų ir vystytojų amžinojo poilsio kalvelę.
„Keliolika žmonių tris kartus susirinkome ir iškirtome krūmus, išpjovėme kamienus, kurie tvoreles ir kryžius griauna. „Šilutės polderių“ bendrovė įrengė įvažiavimą, šakas Šilutės seniūnija žada išvežti. Nuvirtusių kryžių nelietėme, kad nesupainiotume palaidojimo vietų. Norime pasitarti su krašto kultūros paveldo žinovais architektais Purvinais, kad nepadarytume klaidų. Sieksime ir europinės paramos šiam projektui, kad kapinaitės liudytų gyvųjų pagarbą mirusiems“,- žurnalistei sakė viena iš Šyšos kaimo bendruomenės narių, kraštovaizdžio specialistė Aurelija Kalvaitienė.
Pamario keliai, kuriais šiandien judėjo senas ir jaunas, vedė ten, kur kam rūpėjo. Vieniems - pasižvalgyti po apylinkes, paplaukioti, kitus - nusilenkti prie nutręšusio kryžiaus ant plikos žemės.