Mirko, Benas ir Celine – nuolatiniai naktinio klubo lankytojai, visi – ką tik perkopę dvidešimtmečio ribą.
Žinoma, tai nėra jų tikrieji vardai. Šio klubo lankytojai mano, jog nepadoru viešai kalbėti apie tai, kas vyksta už jo sienų, todėl prisidengia kitais vardais.
Niekur nepamatysi nuotraukų iš šio klubo. „Kas vyksta „Berghain”, ir lieka „Berghain”, – tokia šio naktinio klubo vadybininkų nuostata.
Čia nelabai rasi su kuo kalbėtis. Negali imti interviu iš žmogaus, kai jis linksminasi. Iš garso stiprintuvų sklindanti muzika užgožtų interviu – juk ši vieta skirta ne pokalbiams.
Tačiau svarbiausia tai, jog tuo metu, kai klubo lankytojai jaučiasi geriausiai, jie apskritai nebegali kalbėti: yra tarsi kitame pasaulyje.
Aušta sekmadienis, ketvirta valanda ryto. Pro didžiulius monolitinio betoninio pastato langus prasiskverbia dundesys.
Visi, sustoję į tirštą, ilgą eilę, galiausiai atsiduria priešais įsimintinos išvaizdos vyrą. Kai kurie klubo lankytojai jį vadina Geležiniu Žmogumi: jam į ausis, apatinę lūpą ir nosį įverti sunkūs metaliniai žiedai.
Kiti jam davė Driežo pravardę, nes jam ant veido, krūtinės ir rankos mažai liko odos plotelių, neišmargintų tatuiruotėmis.
Jis sprendžia, kas įsilies į klube vykstančias linksmybes, o kas – ne.
Lengvu galvos judesiu jis gali atstumti žmogų arba atverti jam duris į linksmybių pasaulį.
Laimingieji, patekę į vidų, apieškomi – tikrinama, ar neturi peilių ir narkotikų. Apčiupinėjamas juosmuo po diržu, nugara tarp menčių, galiausiai – kojos, kojinės. Kartais tenka nusiauti ir batus. Tačiau niekada nečiupinėjamos apatinės kelnaitės.
Dėl to būtent čia Mirko slepia savo plastikinę kapsulę: taip elgiasi visi, norintys atsinešti narkotikų. Klube viskas kainuoja 20 proc. brangiau.
Vestibiulyje muzika pamažėle garsėja. Mirko atsistoja prieš plieninius laiptus. Nors jais drabužių dizaineris leidosi ne kartą, jis jaučiasi tarsi būtų įelektrintas – kokie kūniški malonumai ir netikėtumai laukia šįkart?
„Šio jausmo nepatirsi jokiame kitame pasaulio klube!” – sako Mirko.
Laiptai baigiasi ties šokių aikštele. Mirko užlieja technomuzika ir jis įsitraukia į tamsiausio Senojo žemyno klubo šurmulį.
Drabužinėje galima gauti minkštesnius ausų kimštukus, bet Mirko nenorėtų praleisti nė vieno nuostabiai trankaus garso, primenančio lėktuvo variklių gausmą.
Nuo šeštadienio vidurnakčio iki pirmadienio ryto kiekvienas esantis klube gali būti pačiu savimi. Problemos prasideda vėliau: kai Mirko vėl atsiduria lauke ir pastebi, kad nebegali eiti tiesiai, kad jį apakina dienos šviesa ir jis beveik nieko nebegirdi.
Mirko gėdijasi netgi sėdėti metro traukinyje su žmonėmis, kurie važiuodami į darbą skaito laikraštį arba rankoje laiko kavos indelį. Nenorėdamas matyti į jį įsmeigtų žvilgsnių, jis įsikniaubia į savo megztinį su gobtuvu.
Jaunas vyras jaučiasi purvinas nuo kvapų ir prakaito, kurie į jo kūną įsigėrė per dvi klube praleistas naktis. Po akimis – ratilai, o aplink nosį – pluta, atsiradusi ne dėl slogos. Tuomet Mirko net pats šlykštisi savimi. Bet klube „Berghain” jis 28 valandas patyrė vien malonumų.
Šokių aikštelė šiame klube padalyta į dvi dalis, tačiau riba – tiktai menamai nubrėžta. Gėjai ir heteroseksualai žino, kuri pusė jų.
Kairėje patalpos pusėje susitvenkę žiedų į ausis ar nosį prisivėrę plikagalviai vyrai. Apnuoginę viršutinę kūno dalį jie atrodo taip, lyg dirbtų sunkų fizinį darbą.
Artėjant į šokių aikštelės vidurį gėjai jau ne taip stipriai apsinuoginę, o matydamas lankytojus, vilkinčius daugiau ar mažiau normalius drabužius, gali suprasti, jog toje vietoje prasideda heteroseksualių asmenų zona.
Kai Mirko pirmą kartą įžengė į šokių aikštelę, jis netikėtai atsidūrė tarp šešių gėjų, vilkinčių guminiais drabužiais. Tokia buvo jo pirmoji pažintis su klubu „Berghain”.
O po trejų metų Mirko prisipažįsta: „Nėra to, ko dar nesu matęs.”
Klube yra guminių čiužinių, kurie kabo ant geležinių grandinių, keliaaukščių gultų, nišų ir kampuotų patalpų, į kurias galima įžengti tik pasišvietus kišeniniu žibintuvėliu ar mobiliojo telefono ekrano šviesa.
Į šias tamsoje skendinčias vietas nuklydęs lankytojas nežino – ar čia tvyro tik tamsa, o gal yra ir kai ko daugiau nei norėtųsi?
Mirko, Benas ir Celine niekada nesitaria, bet beveik kiekvieną savaitgalį susitinka vienoje vietoje – tarp didžėjaus pulto ir šokių aikštelės.
Mirko šoka taip, lyg būtų atėjęs į treniruotę, Benas mostaguoja rankomis ir kojomis, Celine tarsi vėduoja rankomis, suteikdama šokiui indiško žavesio, nors ji kilusi iš Pietų Prancūzijos.
Anapus naktinio klubo sienų – realiame gyvenime – Mirko paiso mitybos, du kartus per dieną daro atsispaudimus ir pratimus su svarmenimis, kas rytą bėgioja ristele – tarsi atperka kaltę dėl klube leidžiamo laiko.
Kai Mirko apsvaigęs nuo narkotikų, jis nebegali šokti, nenori judėti. Tuomet dažniausiai stoviniuoja prie didžėjaus pulto ir svirduliuoja iš vienos pusės į kitą, pasinerdamas į trankiausios technomuzikos svaigulį.
Benas, jeigu jam biure kitą dieną tenka pateikti pranešimą ir dirbti 14 valandų, iš „Berghain” išeina truputėlį anksčiau, kad galėtų kelias valandas pamiegoti.
Bet paprastai pirmadieniais į darbą Benas ateina net nesnūstelėjęs.
Aštuntą ryto išėjęs iš klubo jis spėja papusryčiauti greitojo maisto restorane, o kad būtų žvalesnis, įtraukia kokaino. Bet stengiasi, kad to niekas nepastebėtų.
Benas dirba niekam nekrisdamas į akis ir gerai, tik retsykiais kelioms sekundėms palinksta prie stalo. Per pietų pertrauką dėl atsargumo dar kartą patraukia.
Moterys, su kuriomis naktiniame klube susipažįsta Benas, nėra tos, apie kurias jis svajotų. Jei mato jam patinkančią, pradžioje išsiaiškina, kas ji – išskirtinių linksmybių mėgėja ar lankytoja, užsukusi čia antrą ar trečią kartą. Pastaruoju atveju, Beno manymu, jos galvoje dar liko vertybių ir etikos sąvokos.
Šėlionių ieškotojoms dažniausiai viskas vis tiek. Viena jų Beną pakvietė be jokių ceremonijų: „Ei, eikime pasidulkinti!” Jis dar norėjo šokti. Dulkintis galėjo vėliau.
Benas dažnai šoka užmerktomis akimis. Bet kartais apsidairo aplinkui. Susižvalgęs su kuria nors moterimi, linkteli galva ir patraukia į tualetus ar į nišas apačioje.
Tualetai daugumai moterų nelabai patinka. Paprastai traukiama į nišas, kuriose pavojus būti užkluptam įlieja išskirtinio jaudulio ir uždega malonumo pojūtį.
Beje, tualetai nėra padalyti į vyrų ir moterų. Vietos, skirtos gamtos reikalams atlikti, klube tapo narkotikų vartojimo ir greitojo sekso salelėmis. Tad nieko nuostabaus, kad prie tualetų susidaro eilės.
Tie, kuriuos verčia poreikis atlikti gamtinius reikalus, beldžia į duris arba riaumoja: „Atidarykite!” Žinoma, tai visai netrukdo esantiems viduje.
Gėjai čia renkasi į savo klubą „Lab.Oratory”.
Vadinamasis „Tamsusis kambarys” („Darkroom”) – tai į olą panaši vieta, kurioje daugiau ar mažiau viskas leidžiama.
Patalpos centre spingsi vienintelė juodos spalvos lempa. Po ja stoviniuoja „paklusnieji”. Paprastai neilgai. Ateina interesantai, jei išsirenka sau tinkamą, išsiveda.
Celine naktiniame klube pirmiausia nori vyrus pažinti, o tik paskui atsiduoti.
Žinoma, čia pilna manančių kitaip nei ji – kai kurios moterys ieško tik gašlaus vienkartinio partnerio. Visiškai nesvarbu, kaip jis atrodo, – juk tamsoje nematyti.
Celine ir Mirko – geriausi draugai. Jie susipažino mokykloje ir greitai pastebėjo, kad jų požiūris į muziką ir linksmybes sutampa. Narkotikų pasaulį atrado kartu.
Paprastai viską pirmasis išbando Mirko, paskui jo pavyzdžiu paseka Celine.
Mergina nori studijuoti fotografijos dizainą. Ar ji nebijo liguisto potraukio prie narkotikų? Ne, Celine griežtai atskiria savaitgalio pramogas ir šiokiadienius.
Kai užsidega šviesa, išėjimus iš tualetų blokuoja augaloti vyrai ir netrukus suspragsi antrankiai, naktinio klubo lankytojai žino: užsuko tvarkos sergėtojai.
Klubo „Berghain” lankytojai itin rūpinasi vienas kitu: jei kas nors būna nugrimzdęs į ketamino skylę ar kitokią būklę, kurioje būdamas negali kalbėti ar pasirūpinti savimi, tuomet juo pasirūpina draugai.
Juk niekas nenorėtų, kad jį vakarėlio viduryje išneštų.
Kad nebūtų apsinuodijimų, nuolat duodama gerti daug vandens.
Jei kas nors visai nebegali judėti, jo dantenos truputį patepamos kokainu – jis vėl atsiranda tarp gyvųjų.
Mirko nenustebo pamatęs pro vienas tualeto duris kyšančias kojas.
Apsvaigęs nuo ką tik nurytų dviejų tablečių jis stabtelėjęs pamatė ant nugaros šlapimo klane gulinčią moterį.
Pusiau nusismaukusi kelnes ji masturbavosi tuo pat metu kniaukdama kaip katė.
Ji ėmė mušti vaikinus, mėginusius ją pastatyti ant kojų.
Nors Mirko ir apdujęs, jis žino, kokios medžiagos perdozavimas kaltas dėl tokio spektaklio.
Netrukus buvo iškviestas greitosios pagalbos automobilis. Drebanti moteris, pririšta prie kėdės, vis dar kniauksėjo kaip katė.
Narkotikai sustiprino visas Mirko emocijas, ne tik teigiamas.
Nors vakarėlis jam jau pasibaigė, iš vieno bičiulio gavęs dar šiek tiek „žolės”, sėdėdamas ant Šprė upės kranto vijo šalin nykią nuotaiką.
Sėdėjo daug valandų, paskui grįžo namo.
Pašėlęs širdies plakimas, neramumas ir vis tas pats klausimas: kodėl vėl tai darei? Kodėl?
28 valandas jis praleido su draugais, šoko tol, kol nebepajėgė, mylėjosi daugiau nei kiti per visą mėnesį, bet dabar jis – vienas.
Grįžęs namo Mirko nuėjo į vonios kambarį, palindo po dušu ir davė valią jausmams. Jis raudojo tol, kol dar leido jėgos.