Šiandien mano kojos silpnos. Matyt, neatsigavau po vakarykščios. Itin sunki buvo pabaiga, kai po katėm kabojo riebūs gumulai sniego. Vakarop grįžta ir Arvydas su Vytu. Jie bandė pasiekti pirmąją stovyklą, bet ir juos sustabdė audra.
Aplink sniegas, nieko nematyti. Vien sniego arimai, kurių niekas gyvas nesuars.
Vakare prie arbatos bazinėje stovykloje prisimename laviną, kuri vakar paryčiais pradundėjo šalia palapinių. Namiškiams nutariame apie ją dabar nieko nesakyti, pakankamai jau prišiurpinome ledo plyšiais ir pūgomis. Pasakysim grįžę namo.
Lavinų tema visi turi ką prisiminti. Arvydas pats buvo pakliuvęs į žiaurią sniego nuošliaužą, Mindaugas matęs iš tolo, vadas papasakojo, kaip lavina riedėjo septynis kilometrus šluodama stovyklą po stovyklos, o Vyto pasakojimas kaip visada grėsmingiausias – jį atkasinėjo iš po sniego.
Tada Vytas su prityrusio kalniečio Jucevičiaus ekspedicija kopė į Komunizmo viršukalnę. Kartu buvo šešiolika lietuvių ir keturi čekai. Išėjo anksti, apie keturias, kai lavinų tikimybė visai maža. Kartu su Jucevičiumi priartėjo prie šešių kilometrų, padarė turėklus. Staiga – duslus garsas.
Vytas viską suprato, bet paklausė:
-Kas čia?
-Lavina!- patvirtino Jucevičius.
Nuskilusi trijų šimtų metrų ilgio ir penkiolikos storio sniego lenta bloškė juos abu žemyn. Ką ten lenta - šliuožė visas šlaitas. Kitus užgriebė lavinos uodega, tad ir nunešė ne taip toli. Baisios jėgos tempiamas žemyn, Vytas prisiminė, kad kalnų vadovėliai liepia plaukti sniegu. Ėmė plaukti. O kai pradėjo grimzti gylyn, į dantis įsikando vilnonę kepurę, kad neuždustų. Pulsavo vienintelė mintis: išlikti. Taip nuplaukė apie kilometrą, ir su visa ta lenta praskrido virš bendražygių galvų. Kai sustojo, iš sniego kyšojo tik viena ranka ir galva. Sniegas buvo taip sukaustęs kūną, kad judėti buvo neįmanoma. Buvo visiškai bejėgis. Atkasė. Kiek aukščiau iš sniego kyšojo Jucevičiaus ranka. Jis atkastas prisipažino mąstęs tik viena, kad namo jo nevežtų, o palaidotų čia pat. Daugeliui matytas stichijos siautėjimas sukėlė šoką. Trys čekai išsyk pasuko atgal.
Dienoraštyje parašau datą ir susigaudau, kad rytoj mes jau būsim Europos Sąjungoj. Mano draugai radikaliai apolitiški, bet pritaria, kad reikia atšvęsti. Ant stalo jako sūris ir vytinta mėsa, Lhasa alus ir “Trejos devynerios”. Arvydas į kiekvieną kelionę įsimeta šių stebuklingų lašų.