Saulius pamatė šerpus, surauktom kaktom trypiančius aplink generatorių. Visą valandą jie ten kažką krapšto ir sukinėja, bet užvesti negali. Priėjo vadas – ramiai apžiūrėjo, įpylė benzino ir pirmu bandymu užvedė. Atrodo, jau sakiau, kad jis moka spęsti problemas.
Vadas dabar didelis autoritetas, todėl jo aplankyti atėjo šerpas Nigma, lietuviškai Peilis. Pusamžis tvirtas vyras, treniravęs ir vedęs į Everestą pirmąją Indonezijos ekspediciją.
– Be šerpo nėra viršūnės, - sako jis.
Šiandien du jo globotiniai sėdi antrojoje stovykloje: lenkas Marekas ir jo draugas iš Peru. Ryšys su jais prarastas, ir dar dvi dienas link jų nebus kelio.
Nigma yra teisus, nes nė viena Himalajų ekspedicija neišsivertė be šerpų. 1950 metais prancūzus, kurie pirmieji pasaulyje persivertė per aštuonių kilometrų ribą ir įkopė į Anapurną, lydėjo šeši šerpai. Tos ekspedicijos vadovą, leisgyvį, nušalusiomis galūnėmis, suvyniotą į pledą šerpas partempė ant savo nugaros. 1953 metais seras E.Hillaris kartu su šerpu Tensing įveikė aukščiausią pasaulio kalną Džomolungmą ir susitarė nesakyti, kuris iš jų žengė pirmasis. Įtariu, kad pirmas buvo šerpas.
Vakar nusileisdamas Nigma sako matęs penkiolika plyšių. Mes matėme penkis. Aišku jis kitaip skaičiavo, nes kai kurie plyšiai susideda iš trijų keturių bedugnių šulinių.
Vakarop pūga dar labiau įsisiautėjo. Virš kalno matėme tikrą pragarą. Kaip tie du?
- Jiems padės tik uola, - sako Vytas.
Ten nenuskris joks sraigtasparnis, teks kapstytis savo jėgomis.
- Kartą Kaukaze, prie Ušbos kalno uoloj tūnojau pusantros paros, - tęsia Vytas, - prasikasdavau tik oro kanalą. Numeti sniego gniūžtę ir po minutės žemyn jau rieda kelių tonų rutulys. Tris paras kalino šlykščiai drėgnas oras. Baimę varė žemės drebėjimas, nuošliaužos.
Kompiuterio ekrane žiūrime Šreką, tik baterijos greitai baigėsi.