Jau vėlyvas rytas. Džiaugiamės, kad nenudraskė palapinių, bet aukštyn kol kas nejudame. Rašome dienoraščius, suvalgome po kiaušinį ir vėl į miegmaišius.
Aštuntą ryto vyrai vėl nesėkmingai bandė susisiekti su užpustytu Mareku ir jo draugu iš Peru. Vėl visokių spėlionių, nes naktį ten galėjo atsitikti velniaižin kas.
Išlindo saulė. Palypėjęs kiek aukščiau, bandau įžiūrėti pirmąją stovyklą, kur stovi mūsų palapinės ir palikti daiktai. Nieko neįžiūriu. Vakar nesitikėjome, kad palapinės per uraganą išliks. Šiandien norisi tikėti stebuklu ir vadas tikina matęs sveikas palapines. Jo akys žvitresnės, aš nemačiau nieko. Vadas užkimęs, sloguoja. Visi jau dvi dienos kosčioja. Aš kol kas laikausi, tik žiauriai šiame perdžiūvusiame ore suskilinėjo pirštai ir lūpos.
Vidudienis. Šviečia saulė, bet taika su Sisia dar nesudaryta – vėjas kaip išprotėjęs daužo palapinę. Vadas mano, kad link Katmandu iš čia pajudėsime gegužės 22-23. Dar trys savaitės – nusmelkia paširdžius skausmas. Iš tikrųjų, pajuntu maudulį. Vis dažniau pasvajoju apie tą sauną priešais mūsų viešbutį Zangmu miestelyje. Matau, kaip džipu lekiame link sienos ir kaip toje saunoje plauname dviejų mėnesių purvus. Vis dažniau aplanko lietuviški sapnai. Temų ratas smarkiai susiaurėjo – lygumose be galo svarbūs dalykai čia pasidaro juokingi. Svarbūs lieka tik keli žmonės, mama, tėvas, vaikai, keli gamtovaizdžiai, paparčių laukas Palūkščio kaime.
Šįryt galvojau, pradėsiu braukyti ištarnautas dienas kaip kariuomenėje.
Klaipėdiškis Saulius įsiūlo žaisti kauliukais. Kai tik užpusto, jis visada išsitraukia kauliukus. Kaip ir kiekvienam pradedančiajam man beprotiškai sekasi. Eugenijui sekasi dar geriau, bet jis ekonomistas-strategas. Kas nežaidžia, stropiai miega. O kai pabunda, planuoja naujas keliones. Arvydas bandys užkariauti Antarktidos aukščiausią kalną. Surado rusų kompaniją, kuri nugabentų už 15 tūkstančių dolerių. Amerikonai tą patį daro už 25 tūkstančius. Mindaugas su vadu vis kalba apie Karakorum. Bastydamasis po Peru daktaras sugalvojo, kad kita kelionė bus į Pakistaną, kur nuostabūs kalnai.
Įtariu, kad Vytas su Arvydu užsidarę palapinėj pasvarsto galimybes įveikti Everestą. Jie senokai jau neslepia šių planų. Jie gali, nes yra žiauriai atkaklūs.
Mums bemėtant kauliukus apie šeštą sugrįžo Marekas ir Maksimas. Laukėme sugrįžtant išdžiūvusių skeletų, bet jie neatrodė išsekę, šūkaliojo, juokavo, o apie dvi košmariškas naktis neištraukėme nė žodžio. Jei tikėtum Mareku, jokios dramos ten nebuvo, tiesiog vyrai snustelėjo palmės paunksmėj. Keista istorija, pagalvojau. O gal nieko keisto, juk dažnai taip atsitinka - ištrūkę iš stichijos nagų, pasidarome didvyriais.
Labiausiai mus domino kelias nuo pirmos stovyklos iki antros. O jie vieninteliai šį kelią jau nuėjo. Jiems prireikė aštuonių valandų. Jų manymu, kai kuriose vietose nepakenktų pritvirtinti virves.
Šiaip ar taip šiandieną jie stovyklos didvyriai.
Aplanko du Piterio pasiuntiniai. Vienas jų aukštas žvitrus verslininkas, kitas – akademikas su akinukais, tikras Šurikas. Jis visąlaik šypsosi, ir kalba kaip Šurikas iš “Kaukazo belaisvės”. Jie per žiūronus matė savo palapines, atrodo, ir mūsų vis dar stovinčias.
Už džiugią žinią pavaišinu “Jacobs” kava, alaus atsisako. Inteligentai, pagalvoju. Ne, sako Šurikas, galvos braška.
Jie Leningrado institutų auklėtiniai savo laiku buvo pamišę dėl kalnų. Visi tapo meistrais ir kandidatais. Po to, suskilus imperijai, viskas pakriko, ne alpinizmas buvo galvoj. Trūko pinigų ir laiko. Dabar jiems jau per keturiasdešimt, jie milijonieriai ir vėl žygiuoja, atkuria alpinistų klubus, buria jaunimą. Praėjusiais metais jie ėjo į Lhotse. Ten buvę lengviau nei čia. Visų pirma trumpesnis priėjimas iki kalno, kietai sumintas takas iki pat 7000 metrų. O toliau turėklai ir orai ne tokie atšiaurūs.
Vienas rusų susirgo bronchitu ir rytoj leisis žemyn, kiti norėtų kilti su mumis. Jiems šiek tiek nesmagu, kad praeitą kartą pūškavo mūsų pramintu taku. Dabar norėtų tuo juodu darbu pasidalinti. Labiausiai rusus kaip ir mus jaudina, kaip atrodo viršūnės prieigos. Niekas neturi jokios topografinės schemos. Ar kabo ten virvės, o gal patiems teks jas užsitempti? Nedidelis malonumas tempti keturis šimtus metrų virvių. Kažkas ten, pačiame viršuje, matęs karnizą, kuris bet kuriuo momentu gali nuskilti. Žodžiu, adrenalino kasdien vis daugiau.
Po vakarienės maniškiai vėl žiūri Šreką. Aš jį moku atmintinai, todėl einu pasidairyti aplink. Orų mergaitė pranešė, kad rytoj ramybę turėtų sudraskyti ciklonas, kokio čia dar nematėme, bet kol kas oras vėsus, skaidrus, ryškūs Sisios kontūrai.
Iš po didžiojo kupolo sklinda austriški anekdotai, o lenko palapinė – tikras šešėlių teatras. Lengvai pašviestoje žalsvoje sienoje matau Mareko ir Maksimo profilius. Jie kažką pasakoja, energingai skėsčiodami rankomis. Klausytojų nematyti, bet įtariu, kad jų ten pilna: juk kalba šios dienos didvyriai. Jie šiąnakt mūsų kaimo žvaigždės.