Įveikiu žiauriai nemėgstamą moreną, paskui ledokrytį. Einu lėtai, bet tvirtai.
Virš ledokryčio vos neįgriūvu į ledo plyšį. Padariau nesąmonę – pabandžiau bambuko vėliavėlę apeiti iš dešinės. O ten po sniegu pasislėpę bedugniai šuliniai. Neįsivaizduoju, kaip aš spėju atšokti nuo lūžtančio sniego kriaukšlio. Sustingęs žiūrėjau, kaip žiojasi bedugnė, sublizga ledo iltys; sniego gabalas, ant kurio aš ką tik stovėjau, atitrūksta ir prasmenga atsivėrusiuose Sisios nasruose. Akimirksnis – ir aš dundėčiau ton bedugnėn kol nuobliuotais šonais žnektelėčiau ant kokios nugludintos ledo ilties.
Po tokių nuotykių didžiausi bedieviai pradeda tikėti Tibeto dievais. Grįžęs tikrai pabersiu prie stupos ryžių saują, o dabar vėl nuobodžiai minu kelią iki pirmosios stovyklos. Vis bandau skaičiuoti žingsnius, kaip Mindaugas mokė, bet aritmetiką vis gadina mintys apie skylę, į kurią vos nenudundėjau. Juk ne taip dažnai pažvelgi giltinei į akis, ar ne. Prieš porą metų toks įvykis buvo Patagonijoje. Tada su kanoja apsiverčiau lediniame upės vandenyje. Ten tokiu guminiu sijonu prisitvirtini prie valties ir apvirtęs iš jos neiškrenti. Srauni srovė nešė mane žemyn galva; laimei, vandens buvo daug ir mano pakaušis nezulino akmenuoto dugno. Plukdomas tokia poza, žmogus yra pajėgus svarstyti, kaip išgelbėti savo kailį! Prisiminiau, kaip upių profiai, stipriai grybštelėję irklu, apsiverčia atgal. Ne, man taip neišeis – valtis per sunki ir jėgos per menkos. Giltinės baimė vijo mintį po minties, bet nė viena jų nesiūlė išsigelbėjimo. Kai plaučiuose ėmė stigti oro, smarkiai įsispyriau į valties dugną ir išsiroviau su visu sijonu. Gerai prisimenu tą saldų jausmą: kylu aukštyn, vandens burbuliukai šviesyn – ir nušvitimas, kad gyvensiu!
Po to dar ilgai plaukiau stingdančiame vandenyje, kol mane ištraukė ir varvantį nuvedė į atsiskyrėlio lūšną. Draugai surado du šimtus degtinės, o atsiskyrėlis man virė kavą ir savo keista tarme kažko klausinėjo. Aš nieko jam negalėjau atsakyti, nes dar gerą pusvalandį nevalingai kaukšėjo žandikaulis.
Pūgoje pamatau žmonės su kombinezonais: didžiulės kuprinės, o slidės – kaip antenos. Eina monotoniškai linguodami, be žodžių, lyg ateiviai iš Marso, o iš tikro, vokiečiai. Jie pakils, o žemyn leisis slidėmis.
Artėja ketvirta valanda – momentas, kai pabunda stichija. Iki stovyklos visai netoli, gal pusvalandis. Tik šlaitas žvėriškai status, turbūt septyniasdešimt laipsnių. Mindaugas ragina skubėti, o aš greičiau negaliu. Einu lėtai kaip asilas, bet einu. Pačiame viršuje prie kraupiai stataus šlaito pasisiūlau minti pėdas. Mindaugas praleidžia mane į priekį. Vos kapstausi, bet einu.
Pūga užklumpa neperspėjusi. Viskas pasikeičia akimirksniu. Uraganiškas vėjas plėšia nuo šlaito, varo į gerklę sniegą. Peršlampa pirštinės ir pradeda gelti pirštus. Mindaugas tempia mane kaip nuvarytą ožį už virvės aukštyn, negailestingai plaka vėjas, o aš bandau atšildyti stingstančius pirštus.
Nebematau nei Mindaugo, nei kelio. Tik kartais per sniego debesį švysteli raudona vėliavėlė. Apipustyti kaip Kalėdų seniai praslenka šerpai.
Išsekęs griūnu palapinėn ir gramdau apledėjusią barzdą. Krečia vidinis drebulys, bet apetitas niekur nedingo: išgeriu kaušą arbatos, suvalgau man skirtą košę ir susirangau ant rakandų krūvos – dujų balionų, batų ir virvių.
Situacija nebuvo tokia nekalta kaip atrodo dabar, šliurpiant arbatą. Man stingo pirštai –juos nušalti galima per pusvalandį, per sniegą nematėme nieko, galėjome pasiklysti ir nugarmėti į pražiotus kalno nasrus. Nenugarmėjome, tad dėkokim Tibeto dievams ir bandykim užmigti.
Užbaigęs ūkio darbus, Mindaugas pasakoja pernykščius nuotykius Peru Kordiljeruose. Trečią dienos jis su draugais pasiekė 6017 metrų Rasac viršūnę. Pradėjo leistis uolų sienom. Septintą sutemo. Pradėjo kristi akmenys. Pagal alpinizmo taisykles reikėjo sustoti nakvynės. Bet jis nusprendė rizikuoti. Lekia akmuo – prisiglaudžia prie sienos ir vėl virve slenka žemyn, pasišviesdamas fotoaparatu.
Naktį prabudęs pamačiau šalia dūstantį klaipėdiškį Saulių: jis nejudėdamas sėdėjo palapinės viduryje ir atsargiai gaudė orą.
- Kas atsitiko? – paklausiau nepakeldamas galvos.
- Nieko nieko, - burbtelėjo trūkčiodamas. – Palauk...
Atsisėdau ir aš. Kurį laiką išsigandęs stebėjau jo pastangas įkvėpti mažą gurkšnį deguonies. Lauke siautėjo baisi pūga.
Staiga pajutau, kad ir man ima trūkti oro. Aš visas pradėjau trūkčioti ir pajutau, kad po sekundės kitos mane apims panika. Saulius sustingęs kvėpavo toliau, o aš pradėjau veržtis prie palapinės angos.
- Nesiblaškyk! – ramiu rankos judesiu mane sulaikė Saulius. – Sėdėk ir ramiai kvėpuok.
Susėdome lotuso poza greta vienas kito kaip du medituojantys budistai ir ramia srove traukėme į save išretėjusį orą. Palapinės šonus daužė įkyrus vėjas. Po kurio laiko mano plaučiai atsigavo, o širdis nustojo isteriškai plakusi. Atsigavo ir Saulius.
- Pūga aplipdė visas palapinės skyles, - ramiu balsu pasakė jis ir išlindo į tamsą nukasti sniego.