Kartu su mumis vokiečiai kyla slidėmis. Kyla jie irgi sunkiai, neką greičiau už mus. Jų slidės specialios – tam tikros atsparos neleidžia slysti atgal. Dabar jiems sunku, bet leistis šlaitu žemyn bus tikra šventė, kelias bus ilgas ir status.
Einu lėčiausiai už visus, bet vistiek judu į priekį. Tik pačioje pabaigoje, po aštuonių valandų kopimo, pasijuntu kaip variklis be kuro. Šerpai mokė kopti greitai. Ir ilsėtis dažnai, bet man taip nepatinka. Aš einu lėtu asilo žingsniu. Įsikaliau sau į galvą patarlę: “Jei kalnuose eini greičiau už asilą, pats esi asilas”.
Naktį nuo šalčio stingo kojos. Keistas jausmas buvo – tarytum man jos nepriklauso, aš miegu puikiai, o jos vargsta. Gal prasideda kalnų haliucinacijos? Paryčiais kojas sugrūdu į kailines pirštines ir haliucinacijos nutrūksta.