Lietuviai Meksiką dažniausiai įsimena kaip šalį, kurioje apstu rančų ir kurioje sėkmingai kuriamos televizijos muilo operos.
O nemėgstantys meksikietiškų serialų pasakytų, kad Meksika garsėja Kankūno ir Akapulko kurortais, kuriuose atostogauja pasaulio įžymybės.
Tačiau toks banalus Meksikos pažinimas daugeliui užkietėjusių keliautojų kelia juoką.
„Jeigu nebūtų kalnų, į Meksiką nebūčiau vykęs”, – patikino žinomas keliautojas V.Bukauskas, su bendražygiais dešimčiai dienų išsiruošęs į Šiaurės Ameriką.
Neaktyvus ugnikalnis Istaksihuatlis – vienas neįprasčiausią formą turinčių pasaulio kalnų, žadinančių smalsumą aštrių pojūčių mėgėjams.
Apie 70 kilometrų nuo šalies sostinės Meksiko nutolęs kalnas turi keturias viršūnes, kurios primena moters kūno dalis: kelius (5050 m), pilvą, krūtinę (5230 m) bei galvą.
Šio kalno pavadinimas, išverstas iš actekų kalbos, kuri paplitusi Centrinėje Meksikoje, reiškia Baltoji Moteris.
„Arti nėra jokios civilizacijos, todėl kopdamas į Baltąją Moterį pasijunti pirmykštės gamtos glėbyje”, – tikino V.Bukauskas.
Tačiau grožiu sužavėjęs Meksikos kalnas lietuviams parodė ir savo įnoringumą. Kadangi aukščiausia šio ugnikalnio vieta – krūtinė yra beveik ties kalno viduriu, įkopti į Istaksihuatlį nebuvo taip lengva, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Pirmiausia 3 dienas užtruko aklimatizuotis, nes kopti į daugiau nei 5 kilometrų aukštį nepasirengus būtų pavojinga.
Keliautojai greitai priprato prie didelio aukščio – pirmąją kelionės dieną jie praleido Meksike, kuris virš jūros lygio yra iškilęs daugiau nei du kilometrus.
„Jei tądien būčiau sumanęs pabėgioti, būčiau gaudęs oro gurkšnius, nes tarpukalnėse esančioje Meksikos sostinėje mums, kilusiems iš lygumų, triktų kvėpavimas”, – pasakojo V.Bukauskas.
Antrąją dieną keliautojai jau pakilo į Istaksihuatlį – keturis kilometrus. Tokiame aukštyje deguonis būna išretėjęs dukart labiau nei Meksikos sostinėje.
„Iš pradžių jautėmės kiek apsvaigę, bet didelių negalavimų niekam nekilo. Trečią dieną kilome aukštyn”, – potyrius apibūdino keliautojas.
Alpinistams rimtu išbandymu tapo žygio pradžia – labai statūs Baltosios Moters keliai.
Lietuviai buvo girdėję, kad neatsargiai kopiant šiomis uolomis gali prasidėti akmenų lavina.
Pernai gruodį akmenų kruša lemtinga tapo į šį kalną kopusiai keliautojų šeimai – žmona buvo sunkiai sužeista, o vyras žuvo.
Lietuviai šį maršruto etapą turėjo įveikti naktį. Jie kopė pasišviesdami prožektoriais.
Laimė, nebuvo rūko, buvo matyti orientyrai.
Keliautojus lydėjo šį ugnikalnį gerai pažįstantys du vedliai.
Pasirodo, vienas jų prieš dešimt metų lietuvius vedė į Orisabos (5636 m) ugnikalnį, stūksantį netoli Verakruso. Tad pasitikėjimas juo dar labiau išaugo.
Keliautojams sėkmingai įveikus Baltosios Moters kelius, apie keturias valandas teko eiti ledu ir sniegu užklotu pilvu.
Kadangi ledynas yra lomoje, jis netirpsta ir nenuslenka – alpinistai neišsivertė be kačių, nors kalnas nepasirodė techniškai sunkus.
„Kartais, kai lipi ir jauti sunkumą, žinai, kad užkopęs iškart pradėsi leistis, o nusileidus vos penkiasdešimt metrų taps lengviau. Bet šis ugnikalnis – ne toks.
Eidami daugiau nei penkių kilometrų aukštyje turėjome taupyti jėgas, kad jų pakaktų grįžti atgal tuo pačiu keliu.
Baltoji Moteris turi kelias tarpines viršūnes siauromis keteromis – žygiavimas jomis vargina”, – apie neįprastą maršrutą pasakojo V.Bukauskas.
Keliauninkus vargino ne tik įmantrios viršūnės, bet ant pečių pūpsanti manta. Kiekvienas jų tempė apie dvidešimt kilogramų sveriančias kuprines.
Meksikoje, skirtingai negu Afrikoje ar Azijoje, kalnuose įprasta neštis savo turtą pačiam, nes nėra nešikų.
Kopiant į Istaksihuatlį kuprinėje būtinai turi būti šiltų drabužių, ledkirtis, katės, sauso maisto, termosas su karštu vandeniu, miegmaišis, energijos teikiančio šokolado, kraujui skystinti reikalingo aspirino.
Palapinė – nebūtina, nes šiame Meksikos kalne nakvynei siūloma apsistoti specialiame vagonėlyje, kuriame telpa apie dvidešimt žmonių.
Toks būstas keliautojams – puiki apsauga nuo stipraus vėjo ir geliančio šalčio, kuris Istaksihuatlyje spūsteli iki dešimties laipsnių.
Oro sąlygos kilti į šį ugnikalnį žiemą dažniausiai būna palankios, nes dėl stabilios oro temperatūros nepasitaiko atodrėkių, sniego lavinų, kurios kituose kalnuose dažnai tampa pražūtingos.
Tačiau Istaksihuatlis garsėja kitkuo – ištvermės reikalingomis stačiomis uolomis.
Tai, kad jos kartais tampa pražūtingos, liudija ant uolų prikaltos lentelės su žuvusiųjų pavardėmis, daugybė kryžių.
Vedliai lietuvius patikino, kad kryžiai nebūtinai reiškia mirtį.
Meksikiečiai – labai pamaldūs, todėl krikščionybės simbolių apstu ir kalnuose.
Metaliniai kryžiai ir lentelės su meksikiečių vardais bei pavardėmis ant Istaksihuatlio uolų – savotiškas įsiamžinimas.
Keliautojų akį patraukė prie uolos pritvirtinta metalinė dėžutė, kurią pravėrę jie išvydo ranka rašytus eilėraščius.
Juos kadaise sukūrė mergina, svajojusi įkopti į Istaksihuatlį, bet nesuspėjusi to padaryti, nes žuvo automobilio katastrofoje. Jos tėvai kūrybinį dukters palikimą alpinistų paprašė pritvirtinti kalne.
Šis savotiškas atminimo kalnas saugo daug meksikiečių paslapčių.
Ugnikalnio krateris seniai užgesęs. Jau niekas Meksikoje nepamena, kada Istaksihuatlis veikė. Matyt, Baltosios Moters pilvas ir buvo kraterio dalis”, – svarstė V.Bukauskas.
Krūtinė – aukščiausia Istaksihuatlio viršukalnė. Nuo jos atsiveria romantiški vaizdai – sniegynų apklotas ir lyg kaminas rūkstantis Popokatepetlio ugnikalnis.
Keliautojams iš Lietuvos pasisekė, kad vėjas gretimo ugnikalnio dūmus nešė į priešingą pusę.
Užtat jie neužuodė ir pavojingo sieros kvapo.
Legenda apipintas Istaksihuatlis labiau vilioja romantikus kalnų mėgėjus nei profesionalius alpinistus.
Pastarieji Meksikoje dažniau kopia į Orisabą – aukščiausią šalyje snaudžiantį ugnikalnį, buvusią šventą actekams vietą.
Jis laikomas vienu didžiausių pasaulio ugnikalnių.
Iki 1990-ųjų alpinistai kopdavo ir į Popokatepetlį, kol jis buvo ramus. Tačiau vėliau, kai ugnikalnis protarpiais pratrūkdavo dūmais ir lava, kalnų mėgėjų susidomėjimas atslūgo.
„Teko skaityti užsienio alpinistų atsiliepimų apie visus tris Meksikos ugnikalnius ir daugelis jų pripažino, kad Baltoji Moteris – pati gražiausia.
Mums ši viršukalnė buvo svarbi ir tuo, kad pirmieji iš Lietuvos čia iškėlėme trispalvę”, – kelione džiaugėsi V.Bukauskas.
Apie kalnus sklando legendos
Netoli Istaksihuatlio dunkso aktyvus ugnikalnis – Popokatepetlis (5426 m.), į kurį draudžiama kopti. Pavojus alpinistams primena iš jo rūkstantys dūmai, aplinkui tvyrantis sieros kvapas, nuo kurio galima stipriai apsinuodyti.
Iš pirmo žvilgsnio šiedu vulkaninės kilmės kalnai atrodo panašūs, bet iš tiesų yra priešingybės – vienas jų traukia alpinistus, kitas – net neprisileidžia.
Tačiau abu ugnikalnius sieja meksikietiškas muilo operas primenanti legenda, kuri pasakoja, jog kadaise karys Popokatepetlis pamilo princesę Istaksihuatlę. Jos tėvas, nenorėdamas vedybų, išsiuntė Popokatepetlį kariauti ir vėliau dukteriai pasakė, esą jos mylimasis žuvo.
Istaksihuatlė iš širdgėlos mirė. Namo grįžęs Popokatepetlis, neradęs mylimosios, taip pat mirė iš sielvarto. Dievai juodu užklojo sniegu ir pavertė kalnais.
Vieną aktyviausių Meksikos ugnikalnių Popokatepetlį nuo Istaksihuatlio skiria Korteso perėja. Nuo ispanų atvykimo į Meksiką 1519-aisiais šis ugnikalnis buvo smarkiai įsiveržęs 20 kartų. Pastarąjį – 2010 metais.