Jis nekrutėdamas žiūri į neužmatomas sniego tolumas ir prie pat horizonto pakibusius du žalsvus ežerus. Panašų karalių turiu ant lentynos namie. Kažkada Mustango karalystėje iš šerpo nusipirkau dailiai išdrožtą saujoje telpančią jako kaulo skulptūrėlę – toks pat išminčiaus profilis, barzdelė.
Karalius iš pradžių tirpdė vitaminą, dabar, lotusu sunėręs kojas, rašo.
Karalius mėgsta tvarką. Jo visi daiktai dėžutėse ir maišeliuose, miegmaišis išlygintas, drabužiai pedantiškai sulankstyti. Palyginti su juo aš ir Mindaugas esame pati tikriausia bohema: nieko nelyginame ir nelankstome; išsiverdame arbatos ir sugriuvę ant kuprinių filosofuojame.
Šiandieną mūsų komanda užsimojo per tris valandas pasiekti ledo sieną, kurios aukštis, pasak žinovų, 300 metrų. Aš likau stovykloje, nes kojos nelaikė. Sėdžiu palapinėj, kramtau kumpį ir svarstau, kiek dar pakilsiu. Gal jau riba, kad kojos tapo medinės? O gal trūksta aklimatizacijos? Šiaip ar taip niekada negalvojau, kad kada nors sėdėsiu septynių kilometrų aukštyje ir žiaumosiu kumpį.
Netrukus grįžo ir Vytas.
Tapo aišku, kad toji ledo siena bus sunkiausias žygio etapas. Įveikę jį, maždaug 7400 metrų aukštyje, pastatysime dar vieną palapinę, kurioje trupam poilsiui stabtelėsime prieš lemiamą šturmą.
Šiandien aš tirpinu sniegą. Juk esu skolingas už vakar dieną, kai drybsojau ant rakandų. Makaronai, kumpis, šokoladas – tikra gastronomijos eklektika. Geriame Mindaugo atsineštą indišką “Gokul” arbatą su šafranu. Ji maloniai kvepia ir gaivina jėgas.
Mindaugas lėtai perkrausto vaistinėlę. Kiekvieną judesį reikšmingai pakomentuoja. Va dabar jis varto spiritą, komentuoja imodiumą, edemos vaistus, kurie pašalina susikaupusį vandenį iš plaučių ir smegenų. Sutvarkęs vaistinę Mindaugas paraiko Kužių kumpio. Kas sakė, kad septynių kilometrų aukštyje pradingsta apetitas?
Rytoj po dviejų parų kankynės leisimės žemyn: maudysimės duše ir valgysime bulvių košę su spirgais.