Gerosios gamtos jėgos įveikė pūgas. Žvalus vėjas žaidė tarp ledo vienuolių, o saulė tirpdė juos. Sisia nusprendė, kad mums išbandymų gana. Už ką mus baudė Tibeto dievai?
Sutiktas šerpas samprotavo:
- Jeigu kalnas baudžia, gal kas buvo užmuštas? Gal paukštis ar jakas.
Kartą šerpai pasakojo apie kadaise vykusią Everesto ekspediciją. Prancūzai paskerdė šešis jakus – šešis vyrus pasiglemžė lavina. Paskui buvo Daulagiri kalnas. Japonai paskerdė tris jakus – trys alpinistai prasmego ledo plyšyje.
Kalnas šiandien tuščias. Kur jie visi – vokiečiai, rusai, austrai, lenkas ir jo Maksimas? Bandau suskaičiuoti, kiek mūsų atsidūrė pūgoj. Du vokiečiai iš tos didelės irštvos. Dar du jų nešikai ir vedlys, šeši rusai, Marekas plius Maksimas, mes – ir viskas.
Priešais ledyną yra tokia milžiniška dauba, kaip kazanas, kuriame uzbekai daro plovą. Dabar šitame kazane, į kurį neįsisuka nė mažiausias vėjelis, mus negailestingai troškina saulė. Aš visai uždusęs, po katėmis pakimba penkiolikos centimetrų sniego gumulas, paeiti neįmanoma. Jau noriu atsisėsti ir pažliumbti kaip vaikas. Ledyno katakombose gal bus geriau, ten atsivers erdvė vėjui ir nebus sniego po katėm.
Jėgos senka ir aš tik dabar prisimenu, kad ryte nieko nevirėme, ir išėjome nevalgę. Kuprinėje irgi neturiu nieko, nė mažiausios razinos. Vos velkuosi kazano dugnu, o dar laukia ledynas ir mano draugė morena.
Tarp ledų tikrai vėsiau. Tiesa, pavasaris ir čia jau užsuko – sparčiai tirpsta sniegas, jau skęsta vokiečių paliktos slidės. Kai neliko brydės sniege, katakombose lengva pasiklysti. Mindaugas atlaužia varveklio gabalą. Pačiulpiame – atsigauname.
Iš kažkur atsiranda rusas, tas pats Šurikas.
-Nėra jėgų,- guodžiuosi Šurikui.- Be reikalo ryte nevalgėme pusryčių.
-Tokiam atvejui reikia turėti šokoladuką,- pamokančiai sako milionierius Šurikas.
-Reikia,- liūdnom akim žiūriu į jį.
-Galiu pasiūlyti suomiškų saldainių su likeriu.
Suvalgau tris saldainius su visu likeriu. Ir tikrai kokį pusvalandį einu visai žvaliai, o paskui dar blogiau, nes likeris suklijuoja burną ir atrodo, kad toje ledo katakomboje mes įkalinti amžiams.
Visos kančios kada nors baigiasi. Dabar jau sėdžiu šioje ledyno pusėje ant įkaitusio akmens. Vitamino C kaušeliu iš upeliūkščio pasisemiu šalto rusvo vandens ir godžiai geriu. Ir vėl semiu. Ir vėl.
Įveikęs dehidrataciją nušliaužiu prie didžiojo akmens, kur sukritę mano likimo draugai.
-Kaip?—klausia vadas.
-Įjungiau autopilotą,- sakau.
-Ir mes taip pat,- draugiškai prisipažįsta vadas.
Jo atvirumas netikėtai sugrąžina mano jėgas. Vadinasi, ir profiams nelengva. Saulius pasakoja, kaip iš ledokryčio balų kelis litrus išgėręs.
Nusimetu “Millet” sarkofagus ir imu minti moreną.
Akmenys užvertę pramintą taką, eiti dar sunkiau. Stačios atbrailos – riedėčiau netoli, bet gipso paskui reikėtų daug. Vis sėdu ant kokio patogaus akmens ir klausausi pavasario pergalės ženklų – upelių čiurlenimo, plyštančių ledo gabalų pokšėjimo.
Šlitiniuodamas įėjau į stovyklą kaip į senovės miesto griuvėsius – nė gyvos dvasios. Šalia išlikusių statinių buvo tik akmeniniai pamatai. Dar vakar čia stovėjo palapinės, virtuvės.
Perdžiūvusia burna įslenku į didžiąją palapinę. Godžiai geriu kažkokį limonadą, o komanda įtariai žiūri. Tu visas pilkas, sako. Suvalgau šiek tiek ryžių ir krintu miegoti.
Draugai tęsia pradėtus pasakojimus. Istorijos vieną už kitą baisesnės. Vytas vėl primena storiją apie virvę, kuri Elbruso viršūnėje įsielektrino.
Pabundu vakarienei. Šilta naktis. Sutinku iš kalno grįžtantį baisingai apsikrovusį lenko virėją Nigmą – Peilį. Netrukus ir Marekas kyšteli galvą mūsų palapinėn. Trečią dienos buvęs viršūnėje. Tai bent naujiena! Sveikiname, bet jam išėjus pradedame skaičiuoti. Dabar – dešimta. Per septynias valandas nusiristi nuo pačio viršaus!? Man tai atrodo neįtikėtina. Suprantu, kad stovyklas nugriauna ir svorį neša šerpai, bet vistiek! O be to jis neatrodė išsekęs. Atvirkščiai – buvo žvalus ir tvirtas. Gal jis supermenas kaip Messneris ar Bukrejevas? Maksimas – taip, jis stiprus, buvo Evereste. Lenkas neatrodo galingai, juk ir pats sakė, kad nėra superžvaigždė. Mano draugai ne tokie kritiški:
- Jeigu sako, vadinasi buvo!
-Bet juk ir apsimelavusių netrūksta,- paprieštarauju.
-Gali apgauti kitus, bet savęs neapgausi,- sako vadas. -Neseniai kažkokia moteriškė prisipažino, jog melavo įkopusi į Everestą. Užgraužė sąžinė ir prisipažino.
Vadas bando apginti Mareką:
-Jie suko į lengvesnę viršūnę. Lenkas nieko nenešė, o jo vedlys labai stiprus ir patyręs.
Be to jis matęs tokių, kurie kalne netikėtai tampa žvėriškai stiprūs.