Marekas ant popieriaus skiaučių paišo, kaip atrodo viršūnė. Tose vietose, kur lįsti pavojinga, jis rašo “shit”. Ten stovi trys didžiuliai žandarmai, kuriuos reikia apeiti. Matau, kad yra keli padorūs praėjimai, bet nemažai ir “shit”.
Vėsus pavasario rytas pamažu atgaivina po vakarykščio maratono. Valgau angliavandenius, kaip liepia alpinizmo vadovėliai: makaronus, bulves, pupas. Duše negaliu atsistebėti, kiek praradau svorio. Vadas skutasi, Eugenijus aristokratiškai sėdi ant sulanskstomos kėdutės ir jau valandą žiūri į viršūnę; patraukia alaus ir vėl žiūri. Mindaugas iš Korsano pasiskolino dubenį ir ispaniškai traukdamas “besa me mucho” skalbia kojines ir marškinius.
- Išversk žmonėms, ką dainuoji, - sakau Mindaugui.
- Bučiuok mane stipriai.
Visi kosti. Švariai nusiskutęs vadas grūda bulvinę košę – Himalajuose pasklinda lietuviškas kvapas.
Rusų daktaras Boria ilgai sėdi mūsų palapinėje ir gerdamas alų pasakoja apie Peterburgo gyvenimą. Šįryt į viršūnę išėjo trys jo draugai. Per paskutines dienas į Sisią įkopė vienuolika alpinistų ir šerpų iš skirtingų ekspedicijų.
Laikas ir erdvė ištįsta kaip tie Dali laikrodžiai. Aplink Tibeto toliai. Sugrįžome pailsėti, gerai pavalgyti. Tik aukštis poilsiui didokas. Juk tai Elbruso aukštis. Geriausiai būtų nusileisti iki miškų juostos, kur gausu deguonies, tačiau nuo čia šitas malonumas pernelyg toli.
Į realybę vis grąžina prisiminimai apie namus. Kuo labiau tolo namai, tuo dažniau apie juos galvojau. Dariausi juokingai sentimentalus. Niekada gyvenime taip nesinorėjo aplankyti tėvų namų Palūkščio kaime. Man vis prieš akis tas vaikystės papartynas ir tėvų troba. Žinau, kai nulipsiu, tai atrodys primityviai jausminga, bet čia visa tai darosi svarbu.
Kai vakare sėdi vėjo blaškomoje palapinėje ir supiesi į pūkinę striukę, kad kalno drėgmė nepersismelktų iki kaulų, imi svajoti apie namus. Saulius iš palydovo pagauna kelias žinutes. Paskaitai, nusiramini, prisipili karšto vandens butelį kojoms šildyti ir išėjęs užverti galvą į žvaigždes. Po to suskaičiuoji, kiek liko dienų iki Katmandu ir griūni ant nugaros.
Mindaugas prisimena savo nebaigtą namą, o klaipėdiškis Saulius dūsauja:
- Kiek metų dar keliausim? Trejus? Ketverius?
Jam keturiasdešimt dveji.
Ko visi mes čia ieškome? Pasaulio įvairovės ar savęs? Savęs, nes trumpiausias kelias į save - aplink pasaulį? Bet toli nulėkęs, gali nieko nerasti. Viską apibėgsi, o rasi tik pats save? Save, tik gal kitokį? O gal žmonės bėga, nes jaučiasi čia svetimi?
Diskusija nutyla, vėl verdame arbatą.
Vakare orų mergaitė Rūta praneša, kad ryt Nepale prasideda visuotinis streikas, o ją užkabinėjo kažkokie bernai. Prieš keletą metų tokių dalykų Nepale nebūdavo. Dabar gi apie streikus praneša laikraščiai, radijas ir televizija. Streiko dieną uždaromos parduotuvės, restoranai, mokyklos ir įstaigos. Gatvėse sustingsta judėjimas, nejuda net rikšos. Interneto kavinės dirba paslapčiomis – vartai pakeliami tik iki pusės. Keista nebegirdėti įprasto Kamandu chaoso, rašo Rūta. Kažkur dingo mašinos, motociklai ir dviračiai. Pokharos kurorte minia nuo dviračių nuvertė dvi vakarų turistes, nepaisančias streiko reikalavimų.
Rūta eidama į nepali kalbos kursus mato vis gausėjančias demonstracijas ir gatvėmis plaukiančias raudonų vėliavų su kūjais ir pjautuvais upes.
Politika šiaip sau, užtat orų prognozės neblogos.
Iš namų gaunu keletą pranešimų - trumpa psichoterapijos valanda.
Mano pažįstama aiškiaregė rašo sapnavusi, kad iš mūsų septynių į kalną įkopė tik vienas. Oras buvęs kaip kokiam slidinėjimo kurorte –saulėta, sniegas baltas, dangus akinančiai žydras. Tas vienas (ne aš) atsiskiria nuo išsekusių draugų ir pasišokinėdamas kaip mažas vaikas užbėga į viršų. Į viršūnę veda ne ledo siena, bet dramblių išmintas džiunglių takas.
Prieš miegą draugams papasakojau aiškiaregės sapną, tik nesakiau, kas buvo tas vienas.