Mes jakus užsakome gegužės dvidešimtosios vakarui. Maksimas su Mareku pažada, nulipę apačion, ryšių karininkui patvirtinti mūsų užsakymą.
Po pietų surengiame lemtingą posėdį. Vadas skelbia: ryt į viršūnę išeis Mindaugas, Saulius ir Eugenijus, o poryt startuosime mes – Vytas, Arvydas, vadas ir aš. Visi pritaria Sauliui, kad sprendimas logiškas. Bus dvi grupės, kurios paskui prasilenks septynių kilometrų aukštyje sniego aikštelėje prie ledo sienos. Anie iškankinti jau leisis nuo viršūnės, o mes kilsime.
Dabar jau man pasidaro neramu. Jėgų nedaug, patirties dar mažiau. Bet ir kelio atgal nėra - nesu toks silpnas, kad bėgčiau atgal. Bandysiu kopti, gal Fortūna bus palanki. Sukąsti dantis moku, gali pritrūkti tik patirties ir įgūdžių. Kol kas nė iš vieno kalno nepasukau atgal. Bet ar verta lyginti, nes šis dviem kilometrais aukštesnis už mano rekordus.
Nutarėme aplankyti rusus. Daktaras Boria trina paraudusias akis, sako, iki paryčių su šerpais žiūrėjęs filmus,o dabar nesusikalba su savo kompiuteriu. Mindaugas nušluoja alkūne sausainius, Akunino detektyvus ir pradeda remontuoti. Netrukus grįžta nusivaręs vyriškis, kurį Boria vadina stipriausiu savo ekspedicijos žygeiviu. Į alpinistą jis mažiausiai panašus, greičiau į romantišką roko gitaristą iš “Uriah Heep” laikų. Ilgi plaukai, gilios žydros akys, plati žavinga šypsena. Jis ką tik grįžo iš antrosios stovyklos. Ten viskas gerai, užtat pirmojoje kelios palapinės užpustytos. Ir jis pats išseko, kol išsikasė iš po pusnies. Kažkur prasilenkė su lenku Mareku, kuris žvengdamas juos pavadino sovietikais.
- O jis pats, kas toks? – nuoširdžiai įsižeidusi klausė roko žvaigždė.
Gal ir Marekas toks, ką aš žinau? Vaikystę ir jaunystės metus jis leido Kremliaus prižiūrimoje Lenkijoje, kažkur netoli Gdansko, bet dabar gyvena Amerikoje.
Pati įdomiausia žinia, kad ten, pirmoje stovykloje rusas apdraskė vieną mūsiškę palapinę; ji buvo smarkia apsnigta, tai rusas ir įgriuvo į ją. Laimei, griuvo be kačių. Matau, kad mūsų vadas dėl nuostolio smarkiai susinervina. Netrukus nusikalęs grįžta ir kaltininkas. Pasirodo, kad tai tas pats Šurikas. Juokauja, kad pasirengęs priimti materialines pretenzijas.
Roko žvaigdė išeina į orą, ilgus vešlius plaukus persiriša skarele ir atsisėdęs ant akmens godžiai užsirūko. Netrukus Saulius su juo susibičiuliauja, nes jau ne kartą buvo susidūrę Kaukazo, Pamyro ir Tianšanio maršrutuose. Prasideda prisiminimų valanda apie kalnus, alpinistus ir jų likimus. Kaip visada mini legendinius Belyberdiną ir Bukrejevą. Bukrejevą Nepale pasiglemžė lavina, o Belyberdino, atrodo, irgi nebėra.
Pasivaikščiojęs pasijuntu drąsesnis, atrodo, kad jėgų pakaks iki viršūnės. Ryt reikės vėl aplinkui palaipioti.
Vadas Eugenijui sako, kad prie viršūnės kažkokį esminį klausimą turės spręsti ne Mindaugas, o jis, Eugenijus. Kokį? Tik per vakarienę patenkinamas mūsų smalsumas: žygį ves Mindaugas, o dėl saugumo paskutinį žodį tars Eugenijaus. Jis dešimčia metų vyresnis ir atsargesnis. Toks sprendimas mums nesukelia jokių abejonių, viskas logiška. Kauliukais irgi visada laimi Eugenijus.
Pats Eugenijus giliai susimąstęs siurbčioja pašildytą alų. Ir klaust nereikia – jo mintys ten, kalne. Kiek tūkstančių kilometrų jis jau praėjo nė pats nežino. Jis gimęs eiti – jeigu gerai aklimatizuojasi, gali nueiti bet kur.
Eugenijus yra tikras Jucevičiaus mokinys. Jam būtų šlykščiai nesmagu, jei jo kuprinę temptų šerpas. Jucevičiaus žygiuose jis tempia 30-40 kilogramų. Būna dienų, kai čia jis užsiverčia neką mažiau.
O iš Katmandu Rūta siunčia vis liūdnesnes naujienas – komunizmo šmėkla jau čia pat, maoistai vis labiau spaudžia vyriausybę. Vytas iš kažkur ištraukė, kad maištininkai kalnuose uždaužė turistą, o kitam, kuris nemokėjo mokesčio, nupjovė galvą. Vyto siužetai visada dramatiški ir rūstūs. Aš tokių kraupių atsitikimų Nepale nesu girdėjęs.
Prieš miegą Mindaugas išaiškino, kur paliks švirkštus ir tabletes nuo plaučių ir smegenų edemos. Užuominos apie vandenį, kuris gal būt pasirodys mano plaučiuose ir smegenyse, šliūkštelėjo į kraują šviežio adrenalino. Pulsas smarkiai padažnėjo, nes pirmą kartą šiame žygyje pajutau, kad skautų olimpiada baigėsi ir prasideda rimti dalykai: rytoj išeisime į karo kelią, iš kurio sugrįšime gal ne visi.
Vakar girdėjau pasakojimą, kaip Evereste plaučių ir smegenų edema parklupdė prityrusį šerpą Ngavangą – tai atsitiko dar nepasiekus septynių kilometrų. Sraigtasparniu nugabentas į Katmandu jis mėnesį gulėjo komoje, bet nebeatsigavo. Žiūriu į danguje sužibusias žvaigždes ir iš atminties išnyra poeto eilutė: „Ir štai dabar žvaigždėtą naktį aš stoviu vienas nusiminęs, ir taip lėtai, skausmingai sminga krūtinėn žvaigždės sidabrinės“. Negaliu tik prisiminti, kieno tas posmelis, gal Strielkūno? Po kurio laiko žvaigždės pasislepia, šaltis smelkiasi vis giliau. Visai sustiręs dar bandau įžiūrėti mūsų kalną, bet veltui. O paskui griuvu su visais drabužiais į miegmaišį ir netrukus prisnūstu.