Nėra porininko – tai ir gerai
Kai kurios karščiausios linijinių šokių entuziastės net ir nelaukia vasaros, nes tada užsiėmimų nebus ir gyvenimas šokių ritmu laikinai bus nustumtas į šalį.
Tiesa, birželio pradžioje paskutinis akordas į vasaros poilsį bus įspūdingas – visos sės į autobusą ir dardės į Palangą, linijinių šokių festivalį. Vakare vėl į autobusą – ir namo. Bet užtat su tokia krūva įspūdžių ir džiaugsmo, kad ilgam laikui užteks.
Linijiniai šokiai – dar tik prieš dešimtmetį šalies gyvenime įsitvirtinęs laiko leidimo būdas. Jis sumanytas greičiausiai dėl to, kad aistringiausios šokių garbintojos yra moterys, o vyrai į tai tik numoja ranka.
Taigi kai nėra partnerio, nebūtina nusiminti – stoji į liniją kartu su kitomis vienmintėmis, užgroja muzika, ir pasileidi šokio ritmu.
Moko verslo vadybininkas
Panevėžietes, kupiškėnes ir pasvalietes linijinių šokių moko 24 metų diplomuotas verslo administravimo specialistas, bet aistringas šokėjas Egidijus Žarskus. Jaunas vyras turi per šimtą mokinių, didžioji jų dalis – brandaus amžiaus ponios.
E.Žarskaus vedamas šokių pamokas lanko ir jo mama Danguolė bei ketveriais metais vyresnė sesuo Renata.
Ketvirti metai linijinius šokius lankanti 50 metų medikė Danguolė Žarskuvienė nebeįsivaizduoja, kad galėtų gyventi be sukinių šokio ritmu.
„Šokiai man dabar viskas – ir atsipalaidavimas, ir užsimiršimas po įtemptos darbo dienos, ir malonus laisvalaikis. Apsirengi sportinę aprangą, atsistoji ant parketo, išgirsti mielą širdžiai muziką ir realus pasaulis nuplaukia tolyn, lieka tik svaigus, visus raumenėlius išjudinantis ritmas“, – apie gerų emocijų ir energijos teikiantį užsiėmimą pasakojo D.Žarskuvienė.
Pasivadino ir kolegę
Moteris prisipažino visą gyvenimą labai norėjusi šokti, tačiau šoko tik mokykliniais metais.
Kai sūnus įsidarbino linijinių šokių vadovu ir paklausė jos, ar nenorėtų pabandyti ateiti į naujai buriamą grupę, D. Žarskuvienė tą pačią akimirką sutiko. Kad būtų drąsiau, kartu pasivadino darbo kolegę.
Ilgą laiką grupėje niekas nežinojo, kad D. Žarskuvienė yra jų vadovo mama. Tik vėliau, kai tas pačias treniruotes ėmė lankyti ir banke dirbanti jos dukra Renata Žarskutė, šokių kolegės susigaudė, kad šios dvi moterys ir vadovas yra viena šeima.
Dėl šeimyninių ryšių per treniruotes nei mama, nei dukra jokių lengvatų neturi, daugiau dėmesio nesulaukia.
„Juk jei mama mokytoja, o vaikas mokinys, jie savo giminystės per pamokas nedemonstruoja“, – palygino D. Žarskuvienė.
Apsidžiaugė, kad šoka ir L. Paksienė
Pasvalyje nėra sporto klubo, kuriame moterys galėtų atsikratyti nereikalingų kilogramų. Todėl prieš trejus metus, pamačiusios skelbimą, kviečiantį praleisti laisvalaikį šokant, susirinko nemažas būrys entuziasčių.
Kirpėja Laimona Dobkevičienė linijinius šokius lanko nuo pirmos repeticijos. Moteris neslėpė, kad rado progą įgyvendinti dar nuo vaikystės kirbėjusią svajonę šokti. Pasvalietė džiaugėsi, jog čia šokama be antros pusės. nes vyrą iš namų ištempti į repeticiją šansų nėra.
„Linijiniai šokiai – kaip bacila, kuria užsikrėtus sunku atsikratyti. Šokant nesvarbu nei amžius, nei profesija, užtenka jausti ritmą. Apsidžiaugiau viename žurnale perskaičiusi straipsnį, kad šiuos šokius šoka ir Rolando Pakso žmona Laima“, – atviravo pasvalietė.
Pasak pašnekovės, 1,5 valandos linijinių šokių repeticija atstoja gerą treniruotę sporto klube: prakaitas žliaugia upeliais. O namo grįžti kaip ant sparnų.
Anksčiau tik iš matymo pažįstamos moterys tapo geromis bičiulėmis, jos kartu švenčia įvairias šventes, susitikusios turi apie ką pasikalbėti.
L. Dobkevičienė pasakojo, kad kelias pirmąsias repeticijas lankė ir vienas pasvalietis vyras. Tačiau jis būryje moterų ilgai neištvėrė ir šokius metė.
Suvienijo ir išvykos
Iš Biržų į Pasvalį važinėja keturios entuziastės. Trisdešimties kilometrų atstumas joms – nė motais.
Buhaltere dirbanti 42 metų Jūratė Ratmikienė sakė, kad Biržuose ji su draugėmis šoka daugiau judesio reikalaujančius Lotynų Amerikos linijinius šokius. Tačiau jai norėjosi ir ramesnio tempo šokių, tad ji skelbimų ieškojo internete ir žiniasklaidoje.
„Šokių repeticijas praleidžiame tik dėl labai svarbios priežasties – susirgus. Kiekvieną repeticiją mokomės vis naujų šokio žingsnių, tad nenorime atsilikti nuo kitų. Jei iš mūsų keturių kuri nors praleidžia repeticiją, būtinai pasiskambinusios pasidomime, ką naujo išmoko draugės“, – pasakojo J. Ratmikienė.
Šokėja džiaugėsi, kad senbuvės pasvalietės priėmė gana draugiškai, nors jos į repeticijas pradėjo važinėti daug vėliau. Dar labiau kolektyvą suvienijo išvykos į įvairiuose šalies miestuose rengiamus linijinių šokių festivalius.
Šokius lankančios moterys kone vienu balsu tvirtino, kad repeticijose pasimiršta visos dienos nuovargis, buities rūpesčiai. Gera muzika ir šokis – tai energijos šaltinis, kurio užtenka iki kitos repeticijos.
Kad namo pastabų netemptų
Kalbintos moterys labai džiaugėsi savo vadovu. Nors jis daugeliui į sūnus tinka, tačiau yra labai malonus, nepamiršta pasveikinti švenčių proga. Ir visada šoka kartu su jomis. Vien iš to galima spręsti, kad šokiai – irgi jo aistra.
E. Žarskus šokio ritmu gyvena nuo ankstyvos vaikystės. Jį, judrų „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos pirmaklasį, šokių mokytojai į rankas įdavė mama.
Kad ne vyresnei sesei, o šeimos jaunėliui teko lankyti šokių užsiėmimus, nulėmė ir pagranduko temperamentas. Vaikinas prisipažino, kad dėl pernelyg didelio aktyvumo ir judrumo vieną po kitos namo tempdavo pastabas.
„Tėvams atrodė, kad lankydamas šokius, o ne futbolą išaugsiu kultūringesnis ir nebeturėsiu laiko eibes krėsti. O gal mama šitaip kompensavo savo vaikystės svajonę lankyti baletą? Kai ji augo, jos tėvai neišleido į baleto mokyklą Kaune. Manęs niekur vežti nereikėjo, choreografijos mokytoja buvo čia pat“,– šypsosi jaunas vyras.
150 diplomų, 60 medalių, 70 taurių
Greit šokiai vaikui tapo tokiu pat įprastu dalyku kaip pamokos. Kad tai ne vien monotoniškos treniruotės, o ir malonumas, vaikinas pajuto po kelerių metų, kai perėjo į sportinių šokių kolektyvą „Rid-Rito“. Pradėjo dalyvauti varžybose ir tarptautiniuose konkursuose, pasipylė diplomai, medaliai, taurės. Kai baigė mokyklą, jau buvo surinkęs per 150 diplomų, 60 medalių, 70 taurių.
Po vidurinės E. Žarskus pasirinko verslo administravimo studijas ir liko Panevėžyje. Jo šokių partnerė išvažiavo mokytis į Klaipėdą ir ėmė šokti garsiojoje „Žuvėdroje“.
Šokiai – daug lėšų reikalaujantis užsiėmimas, ypač kai pereini į aukštesnį lygį ir imi važinėti po konkursus. Reikia mokėti treneriams, ne vieną tūkstantį kainuoja rūbai, kuriuos per sezoną tenka pakeisti ne kartą, o kur dar išlaidos kelionėms. Po tokių skaičiavimų vaikinas pasirinko ekonomiškesnį ateities variantą: perėjo į vakarines studijas ir įsidarbino įpakavimo medžiagų gamyba užsiimančioje bendrovėje.
Sukasi pašėlusiu ritmu
Pradėjęs studijuoti ir dirbti E. Žarskus šokius išbraukė iš savo gyvenimo. Buvo gaila, bet pats pasirinko kelią, kuriame sukiniams ant parketo tarsi neliko vietos. Ir namiškiams buvo gaila, kad staiga nutrūko sėkminga jo šokių karjera.
Kartą sesuo jam parodė skelbimą, jog Kaune įsikūręs linijinių šokių centras ieško trenerio, galinčio vesti užsiėmimus Panevėžyje. Pasisiūlė ir tuojau pat buvo priimtas.
Trečius metus E. Žarskus gyvena tokiu pat ritmu: keliasi 6 valandą, nuo 7 iki 8 valandos lieja prakaitą sporto klube, tada lekia į darbą, o nuo 18 iki 21 valandos moteris moko linijinių šokių. Jei užsiėmimai vyksta Kupiškyje arba Pasvalyje, šokių mokytojas namo parsiranda tik 22 valandą.
Gydytojo patarimo paklausė
E. Žarskaus širdies draugė 20 metų Monika Sonkladaitė šiuo metu neakivaizdžiai studijuoja sveikatos ir sporto pedagogiką ir Panevėžyje dirba brokerių kontoroje. Pora gyvena kartu.
Monika rimtai galvojo apie šokėjos karjerą, dėl „Žuvėdros“ 12 klasę baigė uostamiestyje ir į tenykštį universitetą įstojo studijuoti choreografijos.
Tačiau perspektyvios šokėjos planus sujaukė sveikatos problemos. Gydytojai patarė, kad norint išsaugoti stuburą jai visam laikui reikėtų atsisveikinti su šokiais. Ji tai ir padarė.
E. Žarskaus laisvalaikio aistra – pasivažinėjimas kartais ir „Formulės-1“ lenktynės. Tokį pat pomėgį turi ir draugės tėvas, tad vyrams pokalbiuose bendrų temų netrūksta.
Gyvenimas šokio ritmu – atgaiva ir moterims, ir vadovui
Gailutė Kudirkienė, Vanda Kripaitienė (www.panskliautas.lt)
Daugybė moterų pavasario laukia kaip išsigelbėjimo nuo žiemos nerangumo ir nuobodulio. Dažna kartoja, kad štai ateis pavasaris – ir lėks į sodą pakrutėti, pasimankštinti. Tačiau tai negalioja linijinių šokių užsiėmimus lankančioms moterims.
