Likę keturiese, šliaužiojame be tikslo. Saulius pakrauna baterijas, aš kažką fotografuoju. Klausomės riebių kurapkų. Susiginčijame, ar anas šerpas išeina su šortais ar tik taip iš tolo atrodo.
- Geriau būtų eiti,- sako Arvydas ir pradingsta palapinės nasruose.
Aš patenkintas kiloju rankas ir kojas, nes jose vėl pajutau jėgą. Sanatorija aukčiausio Europos kalno Elbruso aukštyje nepraėjo veltui.
Saulė, kurapkų melodijos, vieversiai – į Tibetą atėjo pavasaris. Tikrai vieversiai, patys tikriausi!
Ramiausia ekspedicijos diena. Ir daug spagečių. Palipu kiek aukščiau. Aplink kiek akys užmato ramybe alsuojančios Tibeto kopos.
Lenda visokios mintys. Va, pagailo ruso gražuolio. Vargšą viršuje užpustė, dukart atsikasinėjo. Dabar sunkiai atgauna sveikatą. O aš kupinas jėgų. Visą dieną švytintis, laimingas, galvoju apie namus, vaikus, namiškius.
Šeštą vakaro ryšys su kalnu. Mindaugas praneša, kad vado palapinė tikrai prakirsta. Iš trijų mūsiškių palapinių visiškai sveika liko tik viena. Vieną palapinę vyrai atkasė per dvi valandas, kitą – per pusantros.
Orų mergaitė atsiunčia palankių prognozių. Artimiausiomis dienomis pusaštunto kilometro aukštyje vėjo greitis sieks 15 metrų per sekundę, šaltis nekris žemiau 25 laipsnių, oro drėgmė – 40 procentų. Žodžiu, idealas. Jeigu neužplauks debesys ir sniegas.
Rytoj pusryčiai devintą, toks vado sprendimas. Dar jis paprašo, kad kas nors jį pažadintų, Štai už ką aš mėgstu vadą – kad jis ne vieversys.