O prasidėjo ji puikiai. Išėjome neanksti, švietė saulė, o aš buvau kupinas jėgų ir atrodė, kad šįkart Sisia mus prisileis visai arti. Atrodė, kad jai nusibodo draskyti mūsų palapines, pūsti į akis sniego kristalus ir dabar mes galėsime ramiai kopti aukštyn. Vienu metu buvo pradėjęs siautėti vėjas, bet stačiausioje vietoje, visai netoli stovyklos, staiga nurimo. Tačiau vakarop išėję į finišo tiesiąją, ten, kur pasibaigia be galo ilgas status gūbrys ir prasideda lygi sniego laukymė, net pritūpėme iš nuostabos: rūškana trijulė be žodžių krapštėsi prie palapinės: šįryt siautėjo pūga ir jie niekur neišėjo.
Ką jie veikė likę parą be mūsų? Tirpdau sniegą ir klausausi Mindaugo pasakojimo. Iš vakaro visi trys jautėsi galį eiti iki galo. Naktį nežabotas vėjas optimizmą smarkiai prislopino. Saulius sakė, kad eiti nesąmonė, tik Mindaugas siūlė nesustoti: juk šerpai išėjo. Mindaugui atrodė, kad vėjas siautėja tik prie palapinių, o aukščiau bus ramu. Dabar jis mato, kad iš tikrųjų buvo ne taip. Ryte sutarė laukti vidudienio, gal nurims vėjas. Kai gulėjo palapinėj, savijauta buvo šlykšti. Ką aš čia veikiu?- vis klausinėjo savęs Mindaugas. Iš ryto jam buvo lyg ir gerai, bet vėliau kažkas lūžo. Sunku buvo net ranką pakelti, sniegą nuo palapinės nukasti. O sniegą varė žiauriai; dvi valandos – ir palapinės nebėra. Sniego šuorai ėjo pažeme kaip smėlis Sacharoje. Popiet Mindaugas išlindo iš palapinės, pamosavo kastuvu ir atsigavo. O minčių buvo, kad žygis jau pasibaigė. Mindaugas baigia pasakojimą, visi tylime.
Gerai sustyguotas optimistinis planas pakriko. Eugenijaus ir Mindaugo duetas keiksnojo planą grįžti poilsio. Jie abu visąlaik regino viršūnę šturmuoti išsyk. Eugenijus nekąrt sakė: poilsis dideliame aukštyje apgaulingas.
Vado palapinė palaidota po kietu sniegu, o mūsų atsidūrusi duobėje. Tik palapinių stogai išlindę iš sniego šviečia kaip skaistūs oranžiniai apelsinai. Nelieka nieko kito, kaip lįsti į rusų paliktą palapinę.
Naktį siautė pūga, o visa stovykla – lietuviai, vokiečiai, austrai - kosėjo kaip džiovininkų sanatorija.