Norėdamas atgaivinti senąsias tradicijas ir suburti žmones į bendruomenės šventę vakar Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga pakvietė visus dzūkus į mažą, tarp miškų Gudų girioje pasislėpusį Margionių kaimą.
Šventės scena – kaimo kluonas
Čia atgijo nepelnytai užmirštas lietuvių liaudies žaidimas ripka. Kriketo ir beisbolo lietuviškas mišinys greitai įtraukė jaunimą. Kaimo vieškelis tik trumpam buvo nustojęs dulkėti nuo lazdomis daužomo medinio skridinio. Tada, kai buvo uždegta simbolinė ugnis ir paaukotos aukos deivei Mildai.
Šios apeigos buvo simbolinės. Visa vakaronė labiau priminė ne religinę šventę, kaip kad dauguma būtų linkę manyti, o tiesiog vietinės bendruomenės smagią gegužinę.
Į klojime įrengtą sceną įžengė vietiniai bardų kolektyvai ir atlikėjai - „Išvien“, Rimvilė, „Ant blakstienų“. Kaimo kluone sunkiai sutilpusius žiūrovus linksmino ir „Kukumbalis“, kurio pavadinimas siejamas su kita mitologine senovės lietuvių tikėjimų būtybe – kauku.
Linksma gausi kompanija greitai neišsiteko po vienu stogu ir šėlionės persikėlė į kiemą. Nusiplūkę šokėjai gaivinosi ne alumi, o ant laužo virta žolelių arbata.
Ir nors deivės Mildos egzistavimo iki šiol mokslas neįrodė, tačiau galima tik pasidžiaugti, kad jaunimas sugeba organizuoti ir švęsti paprastas kaimo šventes, neišgerdamas nė lašo alkoholio.
Buvo ar nebuvo deivė Milda?
Kryžiuočių XIV a. dokumente nurodoma upė Milda. Po poros šimtų metų balandžio mėnuo pavadinamas Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai.
Kai kurie mokslininkai spėja, kad šventykla deivei Mildai galėjusi stovėti ant dabartinio Trijų kryžių kalno sostinėje ir Kaune Nemuno ir Neries santakoje buvusioje alkavietėje. Kai kas dar mano, kad dar viena galima Mildos šventvietė galėjusi būti šalia dabartinės Petro ir Povilo bažnyčios.
Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ar užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą, iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras ar sopulius.
Tokios pavienės faktų ar spėjimų nuotrupos, netgi pačius mitologus kol kas verčia abejoti apie tikėjimą ar kultą Mildai, tačiau ji kuo toliau, tuo labiau įsitvirtina lietuvių tautinėje sąmonėje.
Galų gale juk tai daug mieliau nei sukomercinta ir iš vakarų atėjusi šv. Valentino meilės diena.