Aš su vadu išeinu tik prieš pirmą. Einu užtikrintai, kaip visada lėtokai, bet jėgų netrūksta. Matyt, padeda netropilas, kurio pasiūlė Mindaugas. Jį naudoja kone visi, o aš apie jį išgirdau tik dabar. Netropilas nėra dopingas, bet aukštikalnėse smarkiai pagerina kraują.
Be jokių nuotykių pasiekiau antrąją stovyklą. Mindaugas kviečia arbatos, bet ne toks žvalus kaip įprasta.
- Šiandien vos vilkau kojas, - prisipažįsta. – Nežinau, kas darosi.
Eugenijui ta diena irgi buvo nelengva. Matyt, išvargino priverstinė nakvynė. Vidurnaktį mane pradeda kankinti bronchitas. Žiaurūs kosuliai ir dejonės. Pasižadinu Mindaugą. 38,9 temperatūra. Iš pradžių daktaras nepatikėjo savo akim, paskui nusprendė, kad termometras blogas. Pasimatavo savo temperatūrą –36,6, paskui dar kartą mano. Nuryju aspiriną ir diclofenac’o tabletę. Prašiau kokio nors stipraus vienu smūgiu išgydančio antibiotiko.
- Nereikia, - sakė Mindaugas, - gerk, ką duodu, o paskui žiūrėsim.
Jis svarstė, iš kur tokia temperatūra? Jei nuo nuovargio – tabletės padės. Bet jei bronchų ar plaučių uždegimas – prasti popieriai.
Vieną akį pramerkia Saulius:
– Temperatūra? – Jokių diskusijų. Tik žemyn!
Mindaugas nuėjo pas vadą. Vos gyvas laukiu nuosprendžio. Vadas sako, ryte žiūrėsim.
Galvoje košmariški scenarijai: kraupi Zhangmu ligoninė ir mirtinos plaučių komplikacijos. Kurį laiką sklandau tarp realybės ir sapno, bet po valandos temperatūra atslūgsta ir aš imu galvoti, ar nesusapnavau visos šios istorijos. Negi liga ir nuovargis galėjo taip greit pasitraukti? O gal Mindaugas yra kokio nors Himalajų dievo reinkarnacija. Dievo, kuris maitina, gydo, užjaučia, pamoko.