Alpinisto dienoraštis (gegužės 15 diena): trečioji stovykla, 7425

Algirdas Kumža
Prisiglaudžiau prie pat ledo, nes iš viršaus pradėjo skristi akmenys, kai kurie gero lagamino dydžio. Pasislėpus smagu stebėti jų trajektorijas: niekada ji nebūna tiesi; tarpais užlūšta ir akmuo krinta visai ne ten, kur tikėjaisi. Sėdžiu septyniuose kilometruose – pagaliau susigriebiu. Palauk, o kur žadėtos haliucinacijos? Klaipėdiškis Saulius pasakojo, kad kopiant į Leniną septyniuose kilometruose staiga įkyriai smegenis pradėjo gręžti mįslė, kodėl vamzdis su dviem galais. Čilėje sutiktas alpinistas Kęstutis Balaišis pasakojo, kaip jis tokiame aukštyje pajutęs, kad šalia eina dar vienas Balaišis, lygiai toks pat, su kuriuo galėjęs net pasikalbėti.
Kelionės akimirka.
Daugiau nuotraukų (1)
- Eikit, aš jus pasivysiu, - pasakė.
Vakar klaipėdiškis Saulius vėl bandė įvesti tvarką: keltis šeštą ir skubiai kilti į kalną. Šiandien pakilome aštuntą, o išeinam po vienuoliktos. Diena pasitaikė fantastinė: kaitino santūri saulė, vėjo beveik nebuvo. Katės smigo į sukietėjusį sniegą ir aš optimistiškai kopiau lengvu šlaitu, užlietas beribės laisvės jausmo, kurį kurstė neužmatomi sniegynai, begalybėje pavirstantys žydru dangaus skliautu.
Jaučiausi žvaliai; žinoma, tiek žvaliai, kiek žvaliai mirtingasis gali jaustis septynių kilometrų aukštyje. Vėl ir vėl džiaugiausi beribiais sniego arimais, o šios nakties košmaras, atrodo, buvo taip seniai ir netgi ne aš jį sapnavau.
Mano draugams sveikatos irgi nestigo – Mindaugas seniai dingo iš akiračio, o kiti nutolo tiek, kad panėšėjo į pilkas lėtai krypuojančias kurapkas. Netgi Arvydas, kuris vakar prisipažino išgyvenęs sunkiausią ekspedicijos dieną, dabar jau ropojo stačia ledo siena.
Saulė pakrypo vakarop, o vadas vis dar nesirodė. Didžiulėje sniego plynėje nusimečiau kuprinę ir pritūpiau ant jos; palauksiu valandžiukę, pagalvojau. Prisėdo ir Vytas, atsilikęs nuo spartuolių grupės.
- Kažin, ar jis pasirodys? – svarstė Vytas, žiūrėdamas į tolimą horizonto liniją, pro kurią turėjo išnirti Saulius. - Jis tikrai ateis, - tikinau, kaip žinodamas. – Jis ten turėjo kažkokių darbų. - Bet kodėl jo nėra iki šiol? - Nežinau, bet jis tikrai ateis. - Tada aš jo čia palauksiu, - pasakė kiek patylėjęs Vytas. – Labai sunkiai šiandien einu. - Pasėdėsiu ir aš, nes mes su juo kilsime viename ryšyje, - paaiškinau, kramtydamas razinas. – Nenorėčiau vienas kabarotis tuo ledu.
Vytas dar kelias minutes padiskutavo, o po pusvalandžio įsitvėręs virvių jau kilo saulės ir vėjų nušlifuotu ledu.
Likęs vienas, pusvalandį pasėdėjau plynėje, o paskui irgi nuklampojau link tos sienos.
Prisiglaudžiau prie pat ledo, nes iš viršaus pradėjo skristi akmenys, kai kurie gero lagamino dydžio. Pasislėpus smagu stebėti jų trajektorijas: niekada ji nebūna tiesi; tarpais užlūšta ir akmuo krinta visai ne ten, kur tikėjaisi. Sėdžiu septyniuose kilometruose – pagaliau susigriebiu. Palauk, o kur žadėtos haliucinacijos? Klaipėdiškis Saulius pasakojo, kad kopiant į Leniną septyniuose kilometruose staiga įkyriai smegenis pradėjo gręžti mįslė, kodėl vamzdis su dviem galais. Čilėje sutiktas alpinistas Kęstutis Balaišis pasakojo, kaip jis tokiame aukštyje pajutęs, kad šalia eina dar vienas Balaišis, lygiai toks pat, su kuriuo galėjęs net pasikalbėti.
Laikas nuo laiko atsistoju ir žiūriu į sieną, kuria netrukus teks kabarotis. Kai kas žavisi sienomis, o vienas vokietis, girdėjau, šį užsiėmimą pavadino onanizmu:
- Tris dienas kaboti ant virvių – apsivemsiu iš nuobodulio.
Apie penktą pasirodo Saulius. Susirišame ir lėtai pradedame kilti aukštyn. Čia pirmąkart gyvenime gaunu žumarą – tai tokia geležis, kuria patogu kilti pritvirtintomis virvėmis. Stumi žumarą virve aukštyn – prisitrauki; vėl aukštyn – prisitrauki. Ir taip dešimtis kartų. Sunku judėti ir kvėpuoti. Matyt, ilga diena tokiame aukštyje išgręžė visus raumenis ir plaučius. Saulius laikosi visai tvirtai ir dar man padeda. Gerai, kad palaukiau: be jo būčiau prišalęs prie to ledo. Nors kas žino... Leisgyvis įveikiu ledą ir sudrimbu ant artimiausio puntuko. Matau žiauriai statų akmenuotą šlaitą ir už jo besileidžiančią kruviną saulę. Liko pakilti gal porą šimtų metrų, o jėgos baigiasi. O dar tas šlykštus akmenuotas skardis! Saulius dabar kaip koks supermenas: kuprinė nežmoniškai sunki, bet jis žvalus, judesiai ryžtingi ir, atrodo, nesirengia ilsėtis. Ką darysi – eisiu ir aš, kelio atgal nakties tamsoje nėra.
- Turiu gerą mintį, - staiga sako Saulius, varstydamas savo didžiulę kuprinę. Aš nė nekrusteliu, nes jau netikiu, kad gali būti gerų minčių šioje akmenų dykynėje, kurią netrukus paliks paskutinis saulės spindulys.
- Mintis tokia,- tęsia Saulius,- imk deguonies balioną ir mes eisim dvigubai greičiau. Ir tau gerai, ir man gerai: tu lengviau kvėpuosi, o mano kuprinė palengvės keturiais kilogramais.
Kaip sakoma, čia ne vieta derėtis! Deguonies balionas pasirodo esąs ne toks mažas, užtat jau pirmas gaivus gurkšnis švysteli mane kaip ant sparnų: nebejaučiu sunkios kuprinės, pamažu atbunda raumenys. Dabar jau einame sparčiu žingsniu, nors kuluaras 70 laipsnių statumo ir iš po kojų slysta akmenys. Jeigu iki to grožiui buvome abejingi, tai dabar sekundę gėrimės nuostabiu saulėlydžiu. Kalnas jau skendi tamsoje, ir tik ta vieta, kur skęsta saulė, aptykšta vaiskiai raudona spalva, tarytum matadoras ką tik suvarė peilį buliui į nugarą.
Sunku pasakyti, kiek mes užtrukome, nes deguonies euforijoje visiškai praradau laiko nuovoką. Draugų palapinę pasiekėme visiškoje tamsoje.
Pirmasis į stovyklą atėjo Mindaugas. Ledo sieną jis įveikė netikėtai greitai: be žumaro, remdamasis kačių priekiu sparčiai kilo aukštyn ir jau ketvirtą valandą virėsi arbatą. Rado patogioje vietoje pastatytą rusų palapinę, savos nebestatė, nes jėgos buvo išsekusios. Po gerų poros valandų pasirodė Saulius ir Eugenijus. Trise išsivirė sriubos, apžiūrėjo statų kelią į viršūnę. Grėsmingai atrodė žandarmai. Netrukus pasirodė Arvydas ir Vytas, dar kartą pasitarė, ar statyti palapinę. Arvydas buvo įsitikinęs, kad vadas su manim šiandien jau nebeateis. Jam pritarė ir Vytas, todėl antros palapinės nebestatė. Vieningai buvo nutarta, kad penkiems vietos tikrai užteks. Išgėrę arbatos persiavė naujas kojines. Tai buvo tarytum ženklas, kad rytoj į viršūnę išeis visi penki. Apie kelią žemyn nebuvo jokios kalbos. Net Vytui netrūko optizmo, nors jis jautėsi blogai, kankino žiaurus kosulys, kilo temperatūra.
-Logiškai galvojant neturėjčiau eiti,- sakė Vytas. – Bet rusena viltis, kad padės vaistai ir iki ryto įvyks stebuklas.
Svarstau, ar nebūtų geriau, jei jie būtų pastatę antrą palapinę ir nakvynė būtų buvusi visai kitokia. Vyto nuomone, būtų buvę dar blogiau. Mat mes neturėjome miegmaišių ir pasiskirstę į dvi palapines būtume sušalę.
O dabar trivietėje palapinėje spaudžiamės septyniese: pagrindinė trijulė, atrodo, jaučiasi neblogai, Arvydas irgi neturi jokių problemų, tačiau Vyto reikalai nekokie – jis žiauriai kosti, turi temperatūros, o mane sugriebia žiaurus bronchitas ir aišku, kad mano žygis baigėsi. Vadas paskelbė savo sprendimą:
- Rytoj į viršūnę išeis trys, o dėl kitų pamatysime išaušus.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.