Arvydas galėtų, bet neina. Kodėl, nežinau. Ir neturiu jėgų klausinėti. Tik žinau, jeigu vadas pasakytų eik, jis ir nueitų. Gal jis nenori palikti Vyto, su kuriuo susirišęs praėjo visą žygį. Arvydas man atrodo geležinis žmogus. Ir velniškai užsispyręs. Vytas ir mane vadina žiauriai užsispyrusiu, sako, tu eini net tada, kai negali. Deja, dabar aš jau negaliu, mano kelias tik žemyn. Eugenijus iš pradžių irgi abejojo. Jis ryte smarkia kosėjo, nuo kosulio net pykino.
Šeštą ryto Mindaugas su Saulium išlindo į gryną orą. Buvo dar tamsu, bet nekilo abejonių, kad diena išauš puiki. Trumpai pasitarę, vyrai nusprendė, kad eiti dar anksti. Grįžę vėl užmigo. Pabudo septintą ir lėtai susitvarkę po valandos išėjo. Pramigom, sakė Mindaugas.
Nesikeldamas paplojau išeinančiam Mindaugui per petį – tai viskas, kuo aš jam šią minutę galiu padėti. Būtų gražu lauke surengti palydas, juk vyrai išeina į vieną aukščiausių pasaulio viršūnių, bet esu suriestas taip tvirtai, kad vos pakeliu galvą.
Guliu kankinamas kosulio ir klausausi, kaip trijulė rišasi virvę. Girdžiu Eugenijaus balsą:
-Vyrai, gal aš neisiu?
-Reikia eiti,- tvirtu balsu sako Mindaugas.
-Tada palauk – atsigersiu vandens.
Oras buvo idealus. Švietė saulė, jokio vėjo. Temperatūra apie 18 laipsnių šalčio.
Jaučiu, kad mano bronchas iki pat plaučių – viena didžiulė skausminga žaizda. Stengiuosi alsuoti kuo lėčiau, kad tik mažiau geltų.
Jau vakar supratau, kad toks žygis man dar per sunkus. Reikia gerokai pamankštinti raumenis, praeiti ledo mokyklą, įgyti patirties kokiame nors septynių kilometrų kalne. Ir apskritai, ko man dar norėti: juk netrukus gersiu arbatą 7425 metrų aukštyje. Super! Dar būtų neblogai, jei neužsilenkčiau nuo to prakeikto bronchito.
Devintą ryto Arvydas apžiūri keterą. Visi nutaria, kad su mano patirtimi ten lipti negalima. Kodėl jie dar svarstė mano galimybes? Matyt, juto, kad apmalšinęs bronchitą, galiu susirengti kopti aukštyn. Dėkui už jų gerą nuomonę – aš tokių kėslų neturėjau. Savijauta nebuvo tragiška, bet supratau, kad šiam kartui gana. Ar bus kitas kartas, pamatysim vėliau.
Su manimi viskas aišku. Bet yra dar trys. Trys prityrę stiprūs alpinistai.
-Ką darom?- paklausė vadas.
Arvydas galėjo eiti, bet jau buvo pusė dešimtos, per vėlu startuoti. Arvydas atrodė žvalus ir sveikas, bet į kalną nesiveržė. Jis sakė:
- Dar eidamas į pirmąją stovyklą pajutau, kad nieko nebus.
Išsivirėme arbatos ir keturiese pasileidome žemyn.
Būdavo ir lengvesnių kalnų, kai gulėdamas vėtrų draskomoje palapinėje, prisiekdavau: daugiau kojos į Himalajus nekelsiu. Šisyk tokių priesaikų nebuvo – o juk šis žygis buvo pats sunkiausias. Sausas oras kankino bronchus, dėl deguonies trūkumo kartais rodydavosi, kasd kvėpuoju tik vienu plaučiu. Namuose seniai jau gulėčiau apkrautas vaistais, o čia vis einu ir dar eisiu daug valandų. Kažkas skaičiavo, kad alpinistas per du mėnesius išeikvoja tiek energijos, kiek normalūs žmonės lygumose per septynerius metus.