Iki bazinės stovyklos liko geras pusdienis kelio. Likau vienas ledo labirinte. Pavasaris. Einu atsargiai lazdomis badydamas taką, kad neįsmukčiau į pažliugusį sniegą. Kur sukti, nebeaišku, nes praėję žmonės nepalieka jokių pėdų, jas užlygina tirpstantis vanduo. Einu be kompaso, tik žinau, kad Sisia visąlaik turi žiūrėti man į nugarą.
Pro šalį lekia jaunasis šerpas.
- Ar teisingu keliu einu?- klausiu bijodamas pasiklysti.
- Teisingu!- užtikrintai atsako šerpas, iki pusiaujo pasinerdamas sniego košėje.
Daug jėgų atima statūs ledo vartai, kai įsikirtęs katėmis ant pirštų galų turi kelti savo svorį ir 25 kilogramų kuprinę.
Čiurlena upeliai, o kelio galo nematyti.
Išsivadavęs iš ledo nelaisvės, prie didžiojo akmens surandu Saulių, spėjusį išvirti du puodus kakavos. Ne pats gaiviausias gėrimas po alinančio žygio, bet griebiu ir godžiai vienu ypu išgeriu visą litrą. Sapnuoju gal – link manęs pradeda riedėti šaldytuvo dydžio akmuo ir per metrą sustoja.
Toliau maukiu kakavą.
Svirduliuodami kaip įkaušę fermeriai iš viršaus leidžiasi trys mažiukai apšepę tiroliečiai iš Insbruko apylinkių. Angliškai jie kalba labai silpnai. Gerai, kad mokame vokiškai. Taip, kartu buvo lietuvis. Jawohl - doktor! Taip, daktaras. Įkopė trise – vienas lietuvis ir du austrai. Dar vienas tirolietis sustojo ties briauna, nes apsvaigo galva.
Dabar ir jie gauna kakavos.
Pagriebęs telefoną Saulius išsyk perduoda žinią į Vilnių: sekmadienį, šių metų gegužės šešioliktąją, pusę trijų dienos dar vienas pasaulio aštuntukas pakluso Lietuvos alpinistui. Jo vardas Mindaugas Leskauskas.
Šiuo metu jis su Sauliumi ir Eugenijumi ilsisi pirmojoje stovykloje. Ten dar likę ir keli austrai. Tiroliečiai, atsidėkodami už kakavos puodą, paskambina viršuje likusiems saviškiais ir paprašo pakviesti ką nors iš lietuvių. Prieina Saulius. Vadas išsiteirauja apie sveikatą ir reikalus, o man belieka džiaugsmingai pasveikinti naująją Lietuvos alpinizmo žvaigždę.
- Žvaigždė guli be jėgų, - sako Saulius. – Sveikinimus būtinai perduosiu.
Su austrais susitariame grįžę palėbauti.
- Bet gal geriau rytoj? – pasiūlau, atsižvelgdamas į varganą savo ir jų būklę.
- Galim ir rytoj!
Aiškiaregės sapnas išsipildė – į viršūnę prasiveržė tik vienas iš mūsų.
- Kartais neįlipti yra geriau negu įlipti,- sako vadas. Žiūrėk – pernai į Everestą išėjo penki estai, o įkopė tik vienas. Tik trys pakilo virš sptynių kilometrų – o mes juk visi pakilome į 7425. Vieną estą persekiojo kraupios nelaimės. Iš pradžių jam plyšo pilvas, o paskui įkritęs į ledo plyšį susilaužė stuburą. Ivaras, pasiekęs pusdevinto kilometro, nušalė visas galūnes. Teko daug ką amputuoti. Tad kaip pavadinti pernykštį estų žygį – sėkmė ar nesėkmė?
O mūsų žygis – sėkmė ar nesėkmė? Man nekyla jokių dvejonių: jei Mindaugas buvo viršūnėje, o visi kiti iš pusaštunto kilometro grįžta be jokių traumų – neabejotina sėkmė.
Žiauriai kankina bronchas. Išsekęs grįžtu į bazinę stovyklą.