Saulius su Korsanu ir Rabinu išlekia pasitikti trijulės. Stovykloje likome trise – Arvydas, Vytas ir aš. Susirenkame išgerti arbatos ir aptarti rezultatų.
Saulė skaudžiai nudegino Arvydo ir Vyto veidus, abu smarkiai krenkščia.
- Galėjo būti ir kitaip, jeigu būtume kitaip pasiruošę ir nusiteikę,- reziumuoja Arvydas.
Mes su Vytu palinksime. Kad ir tas nelemtas bronchitas. Visi turėjome veido kaukes, bet nė vienas jomis per pūgą nepasinaudojome. Aš kaukę prisiminiau, kai šaukštai jau buvo popiet. Trūko vaistų. Arvydui trūko maisto. Net septyniuose kilometruose jo apetitas buvo puikus, bet maisto jau trūko. Pribaigė lašinius, kurie tokiame aukštyje nėra tinkamas maistas.
Nusiteikimas irgi nebuvo žūtbūt viršūnė. Šalia savęs aš nemačiau fanatiškų viršūnės užkariautojų. Vadas dar Vilniuje man pasakė, kad svarbiausia yra ne viršūnė, o pats procesas, žygis. Na, dar sveikiems sugrįžti. Eugenijus ir klaipėdiškis Saulius keliskart sakė: eisim, kiek galėsim. Jie abu labai stiprūs ir valingi, bet ne tie, kur dantimis kabinasi už uolos ir patys lenda po lavina.
Arvydas prisipažino:
- Dar eidamas į pirmąją stovyklą, pajutau, kad nieko nebus. Pramogos Tibete išmušė iš vėžių. Ir ilga kova su kinų biurokratais. Kai ėjome į McKinlį jau prieš pusmetį žinojome kiekvieną kelionės smulkmeną. O rengtis pradėjome prieš pusantrų metų. Dideliems šalčiams buvome pasirengę ir fiziškai ir morališkai. Ir kai šalčiai užeidavo, apimdavo džiaugsmas. Nes mes to laukdavome. Dabar išlėkiau skubotai, mažokai tesportavęs. O šiaip į aštuonis kilometrus kilčiau kad ir šįmet.
Vytą irgi kankina bjaurus kosulys. Jis mano, kad nereikėjo grįžti ilsėtis. Kiti juk nėjo atgal. Mes gi pasirinkome patikrintą rusų alpinistų kelią – įkūrus stovyklas, grįžti pailsėti. Tik, gaila, kad ne į miškų zoną, kur gausu deguonies, o į stovyklą, įsikūrusią Elbruso aukštyje.
Įdienojus visiškai išsekęs, praradęs balsą, bet laimingas grįžta Mindaugas. Padedu Sisios užkariautojui nusiimti kuprinę: jis vos laikosi, kojos pinasi; lėtai valstietiškai perbraukia delnu veidą ir sėda su mumis pasikalbėti. Juokaudami prisimename keistą nakvynę septyniese paskutinėje stovykloje.
Po valandžiukės grįžta klaipėdiškis Saulius – žvalus, lyg būtų kopęs ne į viršūnę o pabėgėjęs už kampo alaus nusipirkti.
- Ėjau pasidairydamas, sako Saulius,- ko man skubėti?
Išsiverdame didžiulį virdulį arbatos ir laukiame Mindaugo kalbos. Šis siurbčioja arbatą, šypsosi ir tyli.
- Kodėl tu tą naktį netarei nė žodžio? - klausiu Mindaugo. – Visų balsus prisimenu, tik tavo ne.
- Kaupiausi,- sunkiai versdamas liežuvį sako Mindaugas.
- Kuri vieta buvo sunkiausia?
- Viršuje viskas sunku, bet nė karto nebuvo minties sukti atgal.
- Koks jausmas viršūnėje?
- Viršuje jokių minčių ir jokio džiaugsmo. Kažkoks šerpas kvietė džiūgauti kartu, tai ir aš šiek tiek padžiūgavau. Per pečius vienas kitą patrankėme. Austrai labiau šokinėjo; jie daugiau turėjo jėgų, nes jiems šerpai nešė net fotoaparatus. Aš kuprinę nusimečiau prie paskutinio žandaro ir įr į viršūnę paėmiau tik fotoaparatą ir pūkinę striukę.
- O vanduo?
- Jis visada man parištas po kaklu. Iš pradžių karšta arbata, o kai ją nugeriu, prigrūdu sniego.
- O kaip išsisukai, neturėdamas virvių?
- Trečiajame žandarme radau pripainiotą virvių tinklą, užsilikusį iš kitų ekspedicijų. Iš bėdos gali įsitverti, bet jei krisi - neišlaikys. Pačiame viršuje vargo nebuvo, nes virves nutiesė šveicarų šerpai. Užtat, kai ėjau atgal, virvių neliko: grįždami šveicarai jas ir susirinko.
Kol kas girdime padrikas mintis, iš kurių bandome suklijuoti šturmo vaizdą.
Vėl kalbame apie pamokas. Labiausiai trūko vaistų kvėpavimo takams. Mindaugas ekspedicijai vaistus parinko internete radęs pavyzdinį sąrašą. Kad kvėpavimo takams tiek reikės, nesitikėjo. Visoms kitoms bėdoms vaistų pakako, o štai bronchams pristigo. Priešuždegiminiai preparatai gerai ėjo, tabletės nuo skausmo neužsigulėjo, o lyderiai buvo diclofenac, dolmen ir gerklės pastilės.
Rimčiau reikėjo pagalvoti apie maistą. Visą kelionę juokėmės iš kažkokios ekstremaliai pedantiškos tetos, kuri kalnų ekspedicijoje suskaičiuoja kiekvieną raziną. Dabar matau, kad be reikalo juokėmės – tokia teta būtų pravertusi. Ten, viršuje dešros netinka, reikia daugiau angliavandenių. Saulius prisipažino, kad labai mažai žinojo apie maršrutą. Bet čia ne jo kaltė – informacijos apie Sisia Pangmą tikrai mažai.