Po penktos alaus skardinės diskusija tapo filosofinė.
- Ko tu eini į kalnus?- paklausė jubiliatas Mindaugo.
- Aš taip pabėgu nuo dogmų, gal net nuo laiko tėkmės,- sako Mindaugas. – Man kopimas – kaip malda.
Išverčiu stengdamasis, kad ir vokiškai ši mintis suskambėtų taip pat prakilniai. Mėsininkas sustingęs žiūri į Kužių kumpį, o šaltkalvis į mane:
- Gal galėčiau paklausti, kuo jūs visi užsiimate?
- Stomatologija, dizainas, teisė, savivaldybių politika...- pristatau savo draugus.
- Aaaaa, - duetu atsako tiroliečiai.
Mėsininkas iš Tirolio kalnuose ieško kitokio gyvenimo turinio, naujų žmonių. Šaltkalvis pridūrė: Austrijoje žmonės išleidžia daug pinigų mašinoms, mes gi juos išleidžiame kalnams.
Kalno viršuje nuo ryto siaučia pūga ir prognozės nežada nieko gero. Visai nuliūdę rusai rengiasi leistis žemyn. Kai kuriuos iš jų – prityrusius alpinizmo sporto meistrus - pūgos palaužė dar iki septynių kilometrų ribos. Viršuje liko jų palapinės ir inventorius. Likusios keturios ekspedicijos taip pat nusprendė sukti atgal – jų šerpai tempia žemyn palapines ir inventorių.
Devintą vakaro pamatėme atslenkant mūsų jakų karavaną, iš viso jų turėsime penkiolika. Vadinasi, rytoj jau žemyn. Zangmu miestelyje sauna, minkšta lova. Gal ir vaistų nuo bronchito gausiu.
Vakarop visi atsigauname, o Korsanas įneša tortą su užrašu “valio – mindaugui – lietuva”.
Supjaustome riebų pyragą dideliais gabalais ir godžiai valgome. Visi dusliai kosti, šnarpščia; Vyto lūpos sutinusios, tamsiai violetinės.
Visą šią dieną kankinau Mindaugą klausimais, bet dabar jau galiu sulipdyti vaizdą, kaip buvo užkariauta dar viena Himalajų viršūnė.
Tą naktį prieš šturmą Mindaugas užmigo tik po šešių. Išlindo su klaipėdiškiu Saulium į žvaigždėtą naktį ir nusprendė, kad eiti dar anksti. Prabudę po valandos pamatė tekančią saulę. Kitose palapinėse jau degė šviesa, krebždėjo žmonės. Tada iš lėto apsirengė ir aštuntą išėjo. Kalnas jau buvo pilnas žmonių. Dabar Mindaugo nuomonė tvirta: jeigu būtų išėję šeštą, viršūnėje būtų stovėję trys lietuviai. Sauliui ir Eugenijui kalno papėdėje pritrūko ne jėgų, bet laiko.
Gal tik ketvirtį valandos jie ėjo susirišę, vėliau Mindaugas atsisegė.
-Jūs galit eiti ryšy,- pasakė jis, skubėdamas į viršūnę. –Sauliau, jeigu Eugenijus neis, paimk virvę!
Eugenijus ryte abejojo, ar eis, bet dabar, išsivadavęs iš virvių pasijuto daug geriau; dabar jis galėjo eiti savo tempu. Iš pradžių sniegą mynė atsilikęs, smarkiai kosėdamas, bet paskui pasivijo Saulių ir toliau jau kopė kartu.
Ir Mindaugas, numetęs virvę, pajuto jėgą, o viršūnės artumas veikė kaip dopingas. Jis aplenkė visus, išėjusius gerokai anksčiau. Nepavijo tik šveicarų ekspedicijos – dviejų vyrų, moters ir juos lydinčių trijų šerpų. Jie tądien įkopė pirmieji.
Kepino saulė, darėsi tvanku, nors spaudė 18 laipsnių šaltis. Mindaugas nusimetė pūkinę striukę. Įkyriai kapojo katėmis sušalusį sniegą, net buvo pamiršęs, kad turi fotoaparatą. Aplink nieko nematė ir negirdėjo.
Prie antrojo akmenų kontraforso, 60 laipsnių stataus sniego šlaito, kabojo sena virvė. Įsikibęs į ją jis pradėjo kopti stačiomis katėmis, ko buvo gerai išmokęs Kaukazo alpinistų mokyklose. Kerta į ledą katę – nuskamba visas šlaitas. Staiga pajuto, kad kažkas apačioje irgi čiupo virvę, ir, keldamas grėsmingą aidą, kabarojasi link jo. Iš kurt tas duslus aidas? Matyt, po luito apačia yra oro. Jeigu taip, ledo luitas bet kurią sekundę gali atplyšti ir po nuolaužų krūva palaidoti Mindaugą. Ryžtingais riksmais pavyko persekiotoją nuvaryti nuo virvės - tai buvo mėsininko šerpas. Visas šias pastangas nuo pirmo kontraforso matė Eugenijus ir Saulius.
O tada iš kuprinės išsitraukė Tibloc’ą. Jis, sujungtas su karabinu,ž tampa lyg žumaras, tik lengvesnis. Dabar drąsiai aukštyn – naujoji konstrukcija neleis kristi atgal. Iš kairės apėjo kontraforsą – plačią akmeninę 90 laipsnių statumo sieną. Tenka lipti tarsi stačiais laiptukais. Tada stati sniego siena, septyniasdešimt laipsnių. Siena gal penkiasdešimt metrų. Ir vėl ketera - juodžiausias tarpsnis. Ėjo gal dvi valandas, gal ne dvi – čia laikas praranda prasmę. Apima jausmas, kad eina tuneliu. Skaičiuosiu žingsnius, pasako sau, užsibrėžia, kad eis penkioliką žingsnių, ir eina penkiolika. Padaro keturiais daugiau ir džiaugiasi kaip vaikas. Apima svaigulys, norisi griūti ir pagulėti čia pat sniege. Kojos švininės, o akyse sukasi spalvoti ratilai. Tikslas netoli, matai jį kaip bulius kruvinom akim. Austrai irgi kankinosi, ėjo labai lėtai.
Trečias kontraforsas – žandaras kaip slidžių tramplinas. Siena. Matau austrus, jie artėja prie tos vietos, kur prasidės centrinės viršūnės šturmas. Tai stati 70 laipsnių siena, bet ji čia pat, ranka pasiekiama, tik reikia 150 metrų virvės. Mindaugas sulaukė austrų, kurių šerpas nešė virvių ritinį. Virvių, deja, tėra tik 50 metrų. Neužteks. Kurį laiką Sisios papėdėje vyravo sumaištis. Dažniausiai ekspedicijos pasitenkina arčiau esančia centrine viršūne, o į pagrindinę jau ketvirti metai niekam nepavyksta prasiveržti. Tačiau šiandien, atrodo, jos ramybė bus sudrumsta. Šveicarai jau slenka tenai šerpų nutiestu turėklu, austrai irgi apsisprendė kopti, tik Mindaugas dar dvejojo, nes viršūnė atrodė žiauriai toli.
- Jinai tik atrodo toli, - tikino šerpas, o iš tikrųjų tik dvi valandos.
Tik dvi valandos! Dabar – kai jėgos senka? O po dar klampoti žemyn?
Bet jau kaukši austrų katės, ir Mindaugas patraukė paskui juos.
Pirmas etapas poliruotu ledu. Tiesus kelias, bet pavojingas - nestabilūs sniego gūbriai, atbrailos.
Praėjęs traversą, nusimetė kuprinę. Iki viršūnės liko pusvalandis.
Viršūnę pasiekė kartu su austrais ir jų šerpais. Glėbėsčiavosi. Nesitikėjo, kad jau pergalė. Bet džiugesio buvo nedaug: švininės kojos, nuovargis ir mintys, kaip sugrįžt. Viršūnė buvo debesuota, ir visas pasaulis po kojom. (Ar matė Everestą, Tibeto plokštumą ir Cho Oyu?)
Aukščio poveikio lyg ir nebuvo, širdis plakė normaliai, kaip ir turėtų plakti 8000 metrų aukštyje, kur deguonies likęs tik trečdalis. Šerpai sakė, kad jie gimę po laiminga žvaigžde, nes į pagrindinę viršūnę mažai kas įkopia. Prie ledkirčio –Biržų vėliava, Lietuvos vėliava liko pas Eugenijų, užmiršo perimti. Pradėjo kosėti, austras atkišo kažkokią juodą pastilę.
Grįžtant laukė netikėtumas – neliko turėklo. Juos susirinko austrų šėrpai. Logiška: jie pastatė, jie ir nugriovė. Kojos linko per kelius ir kelias be turėklo pasidarė kraupiai pavojingas. Katės nekibo į poliruotą ledą. Rankose tik ledkirtis, kuris kažin ar gelbėtų paslydus. 45 minutės žaidimo su mirtimi. 45 minutės absoliučios koncentracijos. Jeigu paslystum, čiuožtum ilgai ilgai –gal iki kokio ledo plyšio, o gal iki bazinės stovyklos, kaip sakė Maksimas iš Peru. Austras mostelėjo ranka į tą pusę: nežinia ir amžinybė.
Nusileidęs nuo traverso žiūri – prie keteros sėdi pavargę Eugenijus su Sauliumi. Saulius sakėsi tyliai mąstęs apie Kalno didybę. Vis prisimindavo sunkiai pasiektą Leniną – jį galima iš karto įveikti. Čia – ne. Pamyras palyginti su Kaukazu didelis, o Sisia dar galingesnė. Didybė! Ilgai jie čia sėdėjo įsmeigę žvilgsnius į Tibeto platumas.
Čia pat aštuonių kilometrų riba – vadinamoji mirties zona, į kurią įžengti svajoja kiekvienas alpinistas. Bet jų nejaudino Sisios viršūnės artumas. Jautėsi nuėję, kiek galėję ir dabar priėmę protingiausią sprendimą.
- Kur trauksit? - paklausė Mindaugas.
- Žemyn,- atsakė duetas.
- Teisingai - laiko kilti jau neliko.
Užlipti prieblandoj ir leistis poliruotu ledu naktį būtų tikra savižudybė. Tą patį pasakė ir besileidžiantys šveicarų šerpai. Visi atkalbinėjo nuo žygio aukštyn. Tamsoje tais šlaitais surasti kelią atgal būtų neįmanoma. Sauliaus galvoje daužėsi vis ta pati įkyri mintis: nespėjau nespėjau. Reikėjo išeiti anksčiau.
Žemyn Mindaugas leidosi greit, aplenkė savus. Norėjo kuo greičiau palapinėje ištiesti kojas. Atsistojo prie pirmo žandaro – matosi palapinė, austrai jau ten, pavydas apėmė. Du šimtus metrų ėjo beveik svirduliuodamas, dažnai stodavo pailsėti. Grįžęs krito kaip negyvas.
Leidžiantis saulei grįžo Eugenijus; išvirė arbatos ir kaip gailestingoji seselė pagirdė išsekusius draugus. Mindaugas sunkiai vartė liežuvį. Ne ką geriau jautėsi ir Saulius.
Miegot ir nieko daugiau! Miegmaišių nebuvo, tik pūkinė striukė ant kojų, o temperatūra krito 30 laipsnių žemiau nulio. Prabudo, kai nuo šalčio pradėjo gelti kairę koją, visai nebejuto pirštų. Įkišo į kojinę termopagalvėlę; jos cheminė šiluma atgaivino pirštus ir jis vėl užmigo. Jis viduryje, Saulius ir Eugenijus iš šonų. Jie, atrodo, išvis neužmigo.
Ryte Eugenijus jautėsi puikiai, vėl išvirė arbatos, maisto nebuvo jokio. Saulius atrodė smarkiai nusikalęs, o Mindaugą apėmė apatija – jis troško būti papėdėje, bet eiti nenorėjo. Dvi naktys pusaštunto kilometro aukštyje išjudino stogą. Stovėjo žiūrėdamas į statų ledo šlaitą ir jautėsi lyg girtas: viską suvokė, bet kūnas nebeklausė.
- Einam,- Eugenijus ryžtingai bakstelėjo jam į nugarą ir prasidėjo sunkus kelias atgal per akmenis, vėliau virve per ledą.
Mindaugo rankos ir kojos neklausė, buvo lyg svetimos. Įsitvėręs virvės lėtai šliaužė žemyn. Augis stovėjo už nugaros ir diktavo: ženk čia, o dabar čia, čiupk virvę. Šliuoždamas žemyn prisiminė tokius brolius narkomanus, kurie galėdavo bėgti tik tiesiai; jei sustodavo – griūdavo. Jie įbėgdavo į jo kabinetą ir sudribdavo stomatologinėje kėdėje. Taip ir jis, slysdamas virve.
Apsivynioja virvę apie ranką, pailsi. Paskui pabėgėja ir vėl apsivynioja. Jeigu sustotų – nugriūtų.
Jėgų nėra, bet Augis verčia eiti.
Antrojoje stovykloje išsivirė arbatos, austrai davė visą maišą džiovintų vaisių, saldainių ir šokolado. Jie skubėjo žemyn ir kratėsi visko, kas nebereikalinga. O lietuviams tai buvo puiki dovana – jie buvo vos gyvi ir be maisto atsargų. Po dviejų speiguotų naktų tikra palaima buvo saulės įkaitinta palapinė ir austrų labdara. Pavalgę porą valandų numigo.
Kai pabudę viską susikrovė, kuprinės tapo nepakeliamos. Atėję į pirmąją stovyklą vėl prisiglaudė toje pačioje rusų palapinėj, kurios šeimininkai nebeužkopė pasiimti. Čia jau buvo lengviau kvėpuoti. Šiuo momentu mes susiskambinome su jais.
Žygis iš antrosios stovyklos į pirmąją buvo ilgas ir nuobodus. Nebūtų ką prisiminti, jei ne išslydusi palapinė. Ji atsirišo nuo nugaros ir nučiuožė žemyn tris šimtus metrų. Įkris į plyšį ar ne? Neįkrito. Daugiau nuotykių nebuvo.
Kitą dieną ledokrytyje keliskart pasiklydo. Mindaugas juto, kad priartėjo prie fizinių galių ribos. Jau kreipdavosi ir į dievus. Tik mintyse, nes prašnekėti jau nebegalėjo. Perėję ledo katakombas, užsikaitė vandens, pasipjaustė dešros. O čia ir Saulius pasirodė, atnešė sriubos, morkų, obuolių. Nuo morkų sutraukė skrandį – penkias dienas buvo nevalgęs, tik retkarčiais makaronų paragavęs. Būtų padėję fermentai, bet Saulius nulėkė tolyn su visa vaistinėle ant nugaros.
Štai beveik viskas. Šerpai sako, kad nuo paskutinės stovyklos iki viršūnės ir atgal reikia 12 valandų. Mindaugas įkopė per 9,5.
Kodėl jam įkopti buvo lemta? Jis man sakė, kad visąlaik jis jautė, kad viršūnė yra jo tikslas, o kopimas – malda. Ne raumenys kelia aukštyn, o mintis. Todėl kalnai paklūsta vyresniems. Einant į kalnus visų pirma stiprėja tavo dvasia. Tiek šį vakarą Mindaugo filosofijos.
O Eugenijus pasakė: varyčiau į Everestą!