Ir dabar sapnuoju, tik ne kalną, o jauną liekną nepalietę su arbūzu ant kelių. Ji atvirom akim žiūri į mane, tarytum fotostudijoje lauktų paukščiuko. Prasimerkiu – ji sėdi mūsų autobuse. Žiūri man į akis ir šypsosi. Po minutės mane vėl sukausto sapnas, o kai pabundu, nepalietė jau išlipusi. Gal jos išvis nebuvo?
Vakar mieste baigėsi streikas, bet barikados liko.
Iš pirmo pasitaikiusio kompiuterio į Vilnių pasiunčiu kelis vienodus laiškus: “Mes jau Katmandu. Gydau bronchitą, kurį gavau aukštai. Galvojau, kad galiu pakelti garvežį, neišėjo. Numečiau 10 kilogramų, mano kojytės niekada nebuvo tokios plonos. 7425 m yra beveik pragaras. O nedaug trūko, kad būčiau pakilęs dar aukščiau”.
Išsyk gavau kelis atsakymus, vieną iš intelektualės, kurią kažkada irgi mačiau Tibeto vienuolynuose: “Dabar verčiu tokią Nietsches knygą, tai ten tasai didybės apimtas žmogus šitaip rašo (žinoma, apie save): “Yra kažkas, ką pavadinčiau didybės rankune (pagieža, kerštingumas, prac.): visa kas didis, darbas, veiksmas, vos įvykdytas, tučtuojau atsigręžia prieš tą, kuris jį atliko. Būtent atlikęs jį, žmogus dabar yra silpnas, - jis nebepakelia savo darbo, nebegali pažvelgti jam į akis. Būti padariusiam kažką, ko nederėjo nė norėti, kažką, kas būtų mazgas, sumegztas žmonijos likime, - ir nuo šiol užsikrauti tai sau!..” O galgi tas dalykas, kad garvežio pakelti neišėjo, kad iki pergalingos viršūnės pritrūko kelių šimtų metrų, kaip tik ir leis pažvelgti “į akis” visa kam, ką patyrei ten viršuje. Vis bandau įsivaizduoti, kaip praleidot tą mėnesį, bet argi galiu?”
Skaitau pamišėlio F. Nietsches sakinius, bet nieko nesuvokiu, nes galvoje dar švilpia Sisios vėjas.
Išbadėje įsiveržiame į “Everest steak house” ir užsisakome keptuvės dydžio jautienos kepsnius. Vėl visi kartu, ir orų mergaitė Rūta su mumis.
Prieš pat vidurnaktį prisimenu, kad reikia vaistų nuo bronchito. Naktį tuščioje gatvėje mes su Mindaugu godžiai geriame ką tik vaistinėje įsigytą saldų sirupą.