Šįryt pagalvojau, kad aš čia jau gyvenu. Todėl pats laikas dingti. Užsuku į pirmą pasitaikiusią turizmo firmą.
-Noriu į Varanasį,- sakau simpatiškam indui.
-Viską padarysiu!
-Ir vizą?
-Ir vizą. Bet neužmiršk, kad šiandien šeštadienis, konsulas nedirba. Vizą gausim pirmadienį popiet. Antradienį ryte išskrisi.
Blogai. Dėl keliolikos valandų į Varanasi nesitrenksiu, nors žiauriai norisi.
-O kur galim rytoj?- klausiu.
Indas užverčia į lubas savo migdolines akis:
-Į Čitvano karališkąjį parką.
-Jau buvau.
-Kada?
-Prieš penketą metų.
-Sir,- jis gailiai šypteli,- ten viskas pasikeitė.
Nežinau, kas ten galėjo pasikeisti, bet norisi dingti iš miesto.
Pasitariau su Mindaugu.
-Varom, - sako daktaras,- džiunglės geriau nei miesto dulkės.
Gorkha airlines per keturiolika minučių mus permeta į džiunglių tvankumą. Nespėjome dar apsigyventi namiūkštyje po palmėmis, o jau šniokščia pirmoji liūtis – sveiki atvykę į džiungles.
Koks saldus miegas per liūtį!
Pajoji ant dramblio ir vėl miegi. Paplauki upe –pasidairai į kyšančias iš vandens krokodilų galvas ir vėl miegi. Kalnų ekspedicija visiškai išsekino mane. Bandžiau padaryti vieną atsispaudimą – nepavyko. Nulipęs nuo dramblio, vėl griūnu į lovą ir akimirksniu mane apgaubia nirvana.
Jaučiu, kad prireiks kokių trijų savaičių, kol atgausiu jėgas.
- Be vitaminų neišgyvensime, - sako Mindaugas ir eina ieškoti tramsporto vaisiams.
Į turgų įvažiuojame vos krutančiu trisdešimties metų visureigiu ir prisikrauname pilną vaisių dėžę už 800 rupijų. Ličiai, bananai, arbūzai, mangai. Mindaugas perka, o aš fotografuodamas matau, kaip stora indė sukčiauja. Ji nepastebimu piršto judesiu spaudžia svarstyklių lėkštę į savo pusę, o mano “Canon”viską fiksuoja.
Kartą Delyje man pasitaikė itin plepus prekeivis:
- Mes, indai, pelnu džiaugiamės tik tada, kai pavyksta gudriai apgauti.
Anais laikais čia siautėdavo karaliai. Atvėsus orams kasmet iš Katmandu į pietus pajudėdavo kelių tūkstančių vyrų procesija, vadovaujama ministro pirmininko. Atvykdavo ir karalius su princais, svarbiausi generolai ir valdininkai. Juos pasitikdavo keli šimtai dresuotų dramblių ir tūkstančiai varovų. Per vieną medžioklę krisdavo daugiau nei trys šimtai tigrų.
Ir neseniai nužudytas gerasis karalius Birendra dar būdamas princu čia nušovė tigrą – toks buvo ritualas, bet tapęs karaliumi jis nutraukė pragaištingas skerdynes. Medžioklės plotai pavirto karališkuoju draustiniu. Ir tik garbingiausi svečiai čia buvo kviečiami nušauti tigrą.
Bet mes su Mindaugu atvykome per vėlai – tigro mums niekas nesurado. Prieš penketą metų man gidai irgi žadėjo parodyti tigrą. Rodė jo pėdas, melavo, kad naktį tas baisus žvėris sudraskė karvę. Paskutinį vakarą dideliame ekrane parodė tigro skaidrę.
Vis ieškau, kas čia pasikeitė. Tarp palmių įsikūrė didelis karinis dalinys. Prieš išjodami drambliais į džiungles, turime užsiregistruoti nušiurusiame žurnale, kurį saugo automatu ginkluotas kareivis. Gatvės vis dar negrįstos, bet kalasi Vakarų linksmybių daigai: bamboo-bar, jungle-disco, elefant-casino.
Prieš penketą metų baruose gaudavome tik “Karlsberg” alaus ir vietinio viskio, dabar – ko tik širdis geidžia.
Nuo Katmandu dulkių pabėga ir mūsų draugai. Tą kelią, kurį lėktuvu mes įveikėme per keturiolika minučių, mikroautobusu jie dardėjo aštuonias valandas. Ir džiaugėsi gavę apsukrų vairuotoją, kuris talentingai derasi su policininkais ir mikliai įveikia kelio nuošliaužas. Dar bevažiuodami jie gavo žinią, kad poryt maoistai rengia vietinį streiką. Aišku, kad per streiką nė vienas vairuotojas nedrįs užvesti automobilio, todėl mūsų draugai išvažiuoja jau rytoj: jų programoje liko tik saulėlydis su alaus bokalu, tvanki nakvynė ir saulėtekis ant dramblio nugaros.
Mūsų išskridimo dieną vietiniai maoistai neapsimelavo: nė vienas variklis nebuvo užvestas, keliu riedėjo tik rikšos ir dviratininkai. Mums taip pat buvo užsakytas rikša; liesas mažutis nepalietis į oro uostą mus pažadėjo nugabenti per dvi valandas.
- Aštuoniolika kilometrų per dvi valandas? - perklausiu. – Išdaužytais keliais per dvi valandas?
- Padu problem, - nepalietiškai ramina jaunuolis. – Jokių problemų. Važiuojam!
Užšokęs ant dviračio mus lydi viešbučio gidas.
Jau pustrečios valandos braškame bambuko vežimaityje, rikša vis sunkiau gaudo kvapą, iki lėktuvo liko vos pusvalandis. o kelio galo nematyti. Jau porą kartų lipome lauk ir stūmėme vežimaitį kraupiai išmuštais keliais.
- Tur būt Katmandu šiandien nepamatysime, - sakau Mindaugui.
Jis spjaudo pavėjui arbūzo sėklas ir atrodo viskuo patenkintas:
- Pamatysime, jei rikša neužsilenks!
- Gal man su juo pasikeisti?
Mindaugas įtariai pažiūri į maniškius kalne išdžiūvusius raumenis ir taktiškai taria:
- Gal tegu jis dirba savo darbą.
- Tada pasiųskime į priekį gidą, kad užregistruotų mūsų bilietus?
Ši idėja Mindaugui patinka. Gidas pagriebia mūsų dokumentus ir dingsta kelio dulkėse.
Kai virš mūsų galvų suūžė lėktuvas, rikšą vėl traukėme iš kelio duobės. Užvertę galvas tikėjomės pamatyti stebuklą, bet jo nebuvo – ore kabojo mūsų, Gorkha airlines, lėktuvėlis. Ir lėkė jis į Katmandu be mūsų.