Kai ant Stambulo „Has Kral“ restorano stalo pakvimpa milžiniškas kebabas, mūsų palydovų Ilhano ir Ibrahimo veidai nušvinta. Nieko keista – Lietuvoje panašaus su žiburiu nerasi. Kebabas mūsų šalyje – tik patiekalo pavadinimas, turintis mažai bendra su turkų virtuvės pasididžiavimu. Stambulas – svetingas ir triukšmingas Turkijos didmiestis – nėra tikroji Turkija. Stambulas – kosmopolitiškas, draugiškas atvykėliams ir labai spalvingas. Sunku daryti išvadas apie visą šalį pabuvus tik mieste, kuris, atrodo, daro viską, kad pasijustum ten laimingas. Tačiau tikrų turkiškų kebabų Stambule tikrai galima gauti.
Stambulas – Turkijos kultūros, istorijos, verslo ir politikos židinys. Megapolis, kuriame visko tiek daug, kad kiekvienas nesunkiai gali rasti tai, ko ieško.
Miesto centre – į dangų besiveržiantys Sofijos soboro ir Topkapi rūmų bokštai, dideles pergales menantys obeliskai Konstantinopolio hipodrome, nuo ankstaus ryto šurmuliuojantys turgūs : iščiustytasis – turistams, purvinesnis, bet gyvesnis – ir vietiniams. Jame galima įsigyti net dėlių, o šios, sako, vaistas nuo daugelio ligų.
Bosforo sąsiauris sujungia Juodąją ir Marmuro jūras, bet atskiria Europą nuo Azijos. Kaip ir tarsi atskiria du pasaulius – europietiškąjį, su dažnai dogmatišku mąstymu ir azijietiškąjį, kurį suprasti ir pažinti atvykėliui iš Europos vidurio – ganėtinai sunku.
Gal tik Chuckas Norrisas – anekdotų herojumi tapęs kovos menų meistras ir Holivudo aktorius – įstengtų per kelias dienas perprasti svetimos ir tolimos kultūros pamatines vertybes, prisitaikyti prie gyvenimo ritmo.
Bet Stambulas svetingai sutinka kiekvieną svečią. Viskas tik priklauso nuo požiūrio.
Kai kam besišypsantys ir iš paskos sekantys lauko kavinių padavėjai – erzinantys įkyruoliai. O man jų nuolatinis klausimas „Hello. How are You today?“ – Sveiki, kaip šiandien sekasi?, pakelia nuotaiką.
Kai kam turgaus prekeiviai, atkakliai siūlantys spalvingas skareles, keramines lėkšteles ar rankines su užrašu „Jil Sander“ ar „Louis Vuitton“ – padirbinėtojai ir spekuliantai, nepagrįstai ir per daug pakėlę padirbinių kainą. O man tas turgus – vieta, kurioje kaip niekur kitur gali pasijusti pasaulio karaliene. Komplimentai iš turkų lūpų, atrodo, skamba nuoširdžiai ir be galo aistringai. Svarbu į tai žiūrėti kaip į paprasčiausią žaidimą.
Net automobilių grūstys karščiu alsuojančiose Stambulo gatvėse, kuriose gali tekti praleisti valandą kitą, man – ne erzinantis stabdys, o galimybė nusnausti, nes dieną naktį nemiegančiame didmiestyje miegas – kvailokas užsiėmimas. Žinoma, nusnausti reikėtų ne prie vairo.
Žodžiais nepamatuojama meilė
„Turkish Airlains“ avialinijų lėktuve trijų valandų kelionė iš Rygos į Stambulą neprailgsta. Tai – ne pigių skrydžių bendrovė, todėl ji nesiekia papildomai pasipelnyti pardavinėdama užkandžus ar gėrimus. Viskas čia nemokamai: karštas maistas, sultys ir net alus ar vynas. Nors, skrendant į Turkiją, maga paragauti rakio – anyžių skonio aperityvo, kuris, praskiestas paprasčiausiu vandeniu, tampa pieno spalvos.
„Atatürk“ oro uosto prieigose į veidą tvoksteli karštis. Nesvarbu, kad vakarėja. Mieste tarp Juodosios ir Marmuro jūros beveik nebūna blogo oro.
Mustafa Kemalio Atatürko – Turkijos Respublikos įkūrėjo ir pirmojo jos prezidento vardu Stambule pavadintas ne tik oro uostas.
Legendinio vado ir nepranokstamo politiko pavarde vadinami beveik visi dideli objektai, o jo nuotraukos bado akis visur: mokyklose, ligoninėse, įstaigų vadovų kabinetuose. Panašiai kaip Vladimiro Iljičiaus Lenino fotografijos sovietmečiu buvusioje SSRS.
Tai jis - „didysis Atatürkas“ - 1923-iaisiais atkovojo Stambulą iš graikų. Būtent jis nuvertė sultono valdžią ir būtent jis buvo daugiau kaip šešis šimtmečius egzistavusios Osmanų imperijos griovėjas.
Turkų meilė M.K.Atatürkui – besąlygiška ir nepamatuojama. Nei žodžiais, nei darbais.
„Kas jis? Mūsų tautos tėvas“, - pasekęs ties dar vienu M.K.Atatürko portretu stabtelėjusį mano žvilgsnį, šypteli privačios Stambulo mokyklos informatikos mokytojas.
Gidas kėlė šypseną
Stambulas puikiai mena Osmanų imperijos galybę. Topkaki rūmai stiebiasi į saulę ir vilioja savo didybe. Šie rūmai keturis šimtmečius buvo Osmanų imperijos politinis centras.
Rūmų prieigoje pasitinka automatais ginkluoti kareiviai – nors Turkija kaip įmanydama stengiasi tapti demokratine valstybe, o tauta jau pamažu rašo naują šalies Konstituciją, tris dešimtmečius šalį valdę kariškiai – vis dar turi didelę valdžią. Mat senoji, po karinio perversmo 1980-aisiais parašyta ir dar nepakeista Konstitucija, kariuomenei suteikė daug galių.
„Uvažajemyje“ (iš rusų kalbos – gerbiamieji), – moja mūsų palydovas ir suka į dar vieną Topkapi rūmų užkampį. Gidas iš Bulgarijos šneka laužyta rusų kalba ir negali papasakoti nieko daugiau, kaip tik tai, ką atraportuotų net naktį išverstas iš lovos: lyg žirnius išberti datas, rūmų ilgį, plotį, plotą ir panašius skaičius, kuriuos ir taip lengva rasti internete. Kaip ten pat galima ir pasiskaityti rūmų istoriją.
Topkapi rūmai dabar – muziejus, kuriame saugomas ir penktas pagal dydį pasaulio briliantas. Tačiau net apie jį „Uvažajemyj“, kitaip tariant „Gerbiamasis“ gidas ne ką gali papasakoti.
„Konečno, madam“ (žinoma, madam), - atšauna paklaustas, ar tą deimantą kada nors kas nors bandė pavogti ir toliau svaidosi skaičiais apie rūmų pastatų ilgį, plotį ir plotą. Jam nusispjauti į mūsų norą išgirsti lankstinukuose neaprašytų istorijų.
Užtat randame galimybę linksmintis ir „Uvažajemyj“ tampa savotišku vienos kelionės dienos personažu. Su gidu ar be jo, aplankyti Topkapi rūmus Stambule verta. Vien tam, kad suvoktum jų didybę ir pabandytum mintimis nukeliauti kelis šimtmečius į praeitį. Į laikus, kai šių rūmų kiemais vaikščiojo prabangiais drabužiais vilkintys sultonai, kai hareme glaudėsi jaunos gražuolės – sultono žmonos ar šiaip sugulovės.
Aplankyti verta ir Sofijos soborą – žvelgiant iš tolo net sunku pasakyti, ar šio soboro, ar Topkapi rūmų minaretai iškilo aukščiau. Bet kuriuo atveju, ir vieni, ir kiti remia dangų.
Žinoma, Sofijos soboro minaretai – akivaizdus islamiškosios kultūros įsiveržimas į krikščioniškąją. Mat Soboras kažkada buvo Konstantinopolio patriarcho bazilika. Bet islamo ir krikščionių kultūrų susiliejimas musulmoniškoje šalyje, matyt, buvo neišvengiamas. Į tai galima žiūrėti paprastai: Turkija galėtų būti ta šalis, kuri taps tiltu tarp islamo ir krikščionybės.
Ten laikomasi musulmoniškų tradicijų ir dauguma turkų tikrai nevartoja alkoholio, nors, aišku, atsiras tokių, kurie tvirtins priešingai, bet turkai nėra radikalai ir draugiškai priima kitataučius kitatikius.
Arbatos gali gauti visur
Bosforo sąsiauris atskiria Europą ir Aziją. Nuo šio sąsiaurio, pasakoja stambuliečiai, dar ne taip seniai sklido nosį riečiantis dvokas – į vandenį suplaukdavo tonos miesto šiukšlių ir kanalizacijos nuotekos. Dabar kasdien sąsiauriu zuja vandenį valantys laivai, o miesto valdžia prigrasė ieškoti kitų kanalizacijos sistemos sprendimų.
Šiuo sąsiauriu kasdien, o gal net ir kas valandą, iš Azijos Europą pasiekia milžiniškos narkotikų siuntos ir ši problema itin neduoda ramybės ne tik Stambulo, bet ir visos Turkijos valdžiai.
Tačiau pasiplaukiojimas laivu per Bosforo sąsiaurį – viena svarbiausių ir, matyt, būtinų turistams siūlomų pramogų. Valandos kelionė už 10 lirų (apie 15 litų) – neprailgsta. Net vietiniai, į laivą įlipę gal tūkstantąjį kartą, susižavėjusiais žvilgsniais matuoja Stambulo apylinkes, lyg jas matytų pirmą kartą.
Pažvelgsi į kairę – pamatysi Europą, kurios tolumoje blykčioja Sofijos soboro, Topkapi rūmų ar Mėlynosios mečetės – dar vienos didmiesčio įžymybės kupolai. Pažvelgsi į dešinę – išvysi Aziją, kurioje stiebiasi naujo verslo centro dangoraižiai.
Šaltam ir nedraugiškam sąsiaurio vėjui kedenant plaukus padavėjas paslaugiai pasiūlo arbatos už 1 lirą (apie 1,5 lito). Be stipraus ir itin saldaus karšto gėrimo turkai nepraleidžia nė dienos.
Stambule pilna arbatinių, kurios nesiūlo nieko kita kaip tik tradicinės arbatos ir turkiškos kavos. Čia nenusipirksi nei alaus bokalo, nei užkąsti. Matyt, todėl tokiose lauko arbatinėse sėdi tik vietiniai, o padavėjai nestvarsto už rankų, siūlydami prisėsti.
Europa ir Azija Stambule nesiskiria taip smarkiai, kaip galėtum įsivaizduoti. Azijos dalyje gal tik daugiau žalumos, mažiau turistų ir istorinių statinių. Ir – gal – gyvenimo ritmas kiek lėtesnis. Europos dalyje susitelkė daugiausia istorinio paveldo objektų, todėl būtent Europoje – ir didžiausi turgūs, ir didžiausi žioplinėjančių atvykėlių srautai.
Tikras turkiškas kebabas
Sunku papasakoti, ką jauti maklinėdamas Stambulo senamiesčio gatvelėmis. Ankstų rytą jos palengva bunda iš trumpo ir negilaus miego – turgaus prekeiviai neskubėdami ant lentynų rikiuoja skanėstus, virš Mėlynosios mečetės bokštų pakyla balandžių pulkas, o Bosforo sąsiaurio pakrantės gatvėje mašinų ūžesys dar nenustelbia vandens teliuškavimo.
Toks bundantis miestas man – gražiausias. Jei netingi keltis ir niekur neskubi, gali prisėsti su vietiniais kavos puodelio. Tikros turkiškos kavos, geriamos iš miniatiūrinių espresso puodelių, o pusryčiams sukrimsti „Döner“ kebabą, kuris Stambule tikrai kitoks nei Vilniuje. Pirmiausia dėl to, kad pagrindinis komponentas jame mėsa – ne daržovės, kaip mūsuose.
„Juk kebabo esmė yra būtent mėsa“, - šypteli mūsų palydovas Ilhanas, vėl prisiminęs lietuviškų ir turkiškų kebabų skirtumus.
Pakibus virš galvos žvaigždėms ir mėnulio pilnačiai, Stambulas pakeičia veidą. Triukšmingas didmiestis, kuriame išsitenka apie 13 milijonų nuolatinių gyventojų, aptyla, bet dar ilgai nesirengia miegoti.
Iš kavinių išlenda besišypsantys padavėjai ir maloniai šypsodamiesi kviečia užeiti į vidų. Jei klausimas „Hello. How are You today?“ ims pernelyg erzinti, į jį galima paprasčiausiai atsakyti „I'm fine and I'm not hungry“ (Puikiai! Ir nesu alkana!). O galima į šypseną atsakyti šypsena ir užmegzti draugišką pokalbį. Gal ir susigundyti vakariene būtent čia. Nesvarbu, kad kainos kandžiojasi – Stambule nėra nieko pigaus!
Besišypsantis ir į savo valdas priviliojęs padavėjas, patikėkite, atsistos net ant blakstienų, kad patenkintų visus jūsų įgeidžius.
Ir paaiškins, kodėl Lietuvoje nėra tikrų turkiškų kebabų. O tai dėl to, kad tikri Turkijos virtuvės žinovai nenori čia važiuoti, mat ilgai trunka sutvarkyti vizas jų šeimai. Kuris gi tikras musulmonas bent dvejiems metams atsisveikins su savo šeima?
Jei neturime virėjų iš Turkijos, negalime tikėtis ir to, kad Lietuvoje valgysime tikrus turkiškus kebabus, kurie – sveikesnis greitojo maisto pakaitalas, nors patiekiami taip pat greitai kaip į makdonaldiniai sumuštiniai.
Stambule kebabą nusipirksi už 7 liras (apie 10,5 lito) ir juo tikrai pasisotinsi – kaip ir visi turkai besišypsantis virėjas į lavašo lakštą suvynios kalną gabalėliais pjaustytos avienos ar jautienos, įkrės šiek tiek daržovių. Bet jei aštroką kebabą parke ant suolelio panūsite užgerti šaltu turkišku „Efes Pilsen“ alumi, apsidairykite. Vietos policija jums staigiai gali išrašyti baudą.
Nesvarbu, kad Stambulas atviras visiems. Nepamirškite, kad esate islamiškoje šalyje. Religija Turkijoje turi milžiniškos įtakos ir kasdieniam gyvenimui, ir tradicijoms, ir net verslui.
Į gyvybe alsuojantį Stambulą norisi grįžti. Ne tik dėl karus ir pergales menančių istorinių statinių, papildančių ir sušildančių Turkijos banginio Stambulo peizažą.
Ne tik dėl turgaus, kuriame gali rasti visko, ko širdis geidžia. Gerai paieškojęs – net gulbės pieno. Ir įsigyti gali už gerą kainą, svarbu tik derėtis su šypsena. Bet derėtis leidžiama tik turistams skirtame turguje, o tas, kuriame apsiperka vietiniai, ir taip vilioja patraukliomis kainomis. Ir saldumynų, ir rakandų, ir suvenyrų.
Į Stambulą norisi grįžti ir dėl jo dvasios. Dėl jausmo, kad esi čia savas, nesvarbu, kad čia lengva pasiklysti, o turkiškai moki tik du žodžius: merhaba – labas ir teşekkür ederim – ačiū.