Šios savaitės pradžioje miestelis nurovė stogą ypatingu, nepalyginamu reto sutapimo blyksniu, kai pasijunti, lyg visas miestas būtų skirtas tik tau. Jau viskas alsuoja vasara, tačiau sekmadienį vakare savaitgaliniai poilsiautojai išvažiuoja, palieka teritoriją, ir išvalytas, sutvarkytas miestelis +25 C temperatūroje lieka visas keliems žmonėms, kurie, būdami gudrūs ir nuovokūs, sumojo čia praleisti pirmadienį ir antradienį.
Pirmadienio vakarą iš darbo žingsniuoja turbūt vienintelis kostiumuotas miesto žmogus, ir dar su portfeliu - meras Antanas Vinkus, su juo pasisveikina du vietiniai paaugliai, važinėjantys riedlentėmis prie savivaldybės pastato. Vaikai eina iš pamokų Nidos mokykloje, o negausūs poilsiautojai žiūri į juos ir visi galvoja tą patį – Dieve mano, kaip jiems tikriausiai gera mokytis čia, šitam pušyne.
Keliautojui, sumaniusiam pataikyti į saldųjį momentą, viskas kaip pagal užsakymą. Viešbučių dar per akis, ir viskas dar žieminėmis, mažomis kainomis (už 200 Lt gali gauti šeimos apartamentus - ateis kalendorinė vasara, ir tie apartamentai kainuos ir keturis, ir penkis, ir šešis šimtus per parą), bet daugelis restoranų jau veikia, sutrupinę žiemos beviltybę. Po Naujųjų metų atšventimo veikia tik pora vietų, ir viena jų, pavadinimo neminėsime, šaltais žiemos vakarais baugina taukinais cepelinais ir kugeliais, nešaldyta degtine ir vietiniais chroniais, nusitašiusiais iki žvairumo.
Nidos puošmena yra vietiniai krachaborai ir tinginiai, ypatinga jų rūšis, kurie vasarai išsikrausto iš savo pribezdėtų būstų į malkines, sandėliukus ir kitokius skladukus, išnuomoja būstus biudžetiniams atvykėliams, nenorintiems ar negalintiems leisti sau pilno Nidos biudžeto* ir susišluoja kelis ar keliolika tūkstančių visiems metams. Jų tėvai ir seneliai čia buvo atkraustyti po karo į iškeltų vokiečių vietą, ir septintąjį dešimtmetį prasidėjusi Nidos mada tarp menininkų, Vilniaus pižonų ir elito (nomenklatūriniu kurortu su kontroliuojamu patekimu Kuršių neriją pradėjo daryti 1966 m.), išvirtusi po nepriklausomybės į lietuviškų, rusiškų ir vokiškų pinigų krioklius, jiems buvo ir yra kaip aklai vištai grūdas.
Dabar, gegužės viduryje, kai sezonas dar neprasidėjo, jie tik vėdina savo malkines ir vaikšto po miestą, vieni su kitais besidalindami planais, kas ką ir kaip išnuomojo vasarai. Žinoma, nerimauja tik tie, sandėliukiniai, nes visos padorios vietos išnuomotos jau prieš pusmetį ar metus (žinovai užsisako, tik ką pabaigę vienų metų poilsį, jau kitiems metams).
Jau pradėjo veikti ir dviračių nuoma, ir kainos nepasikeitė nuo anų metų. Kainos ir šiaip nepasikeitė nuo anų metų, na, gal šiek tiek pabrango restoranai (keturi žmonės, iš kurių du vaikai, vakarieniauja maždaug už 250 Lt, neskaitant arbatpinigių, išgerdami pigesnius gėrimus, vieną kitą bokalą alaus ar sidro).
Baisiosios Nidos valgyklos pastatas, kur anais metais buvo įsikūręs vilniečių restoranas „Kitchen“, jau vėdina patalpas - tiesa, langų dar neišplovė, tokie pat apmusiję, ir sovietiniai rėmai vis dar tokie patys supuvę, kaip praėjusiais metais, todėl labai galimas daiktas, kad šią vasarą nuvažiavęs vis taip pat neisiu, o gal ir nueisiu, ką gali žinoti. Bet negali sakyti, kad niekas nepasikeitė: antrajame aukšte, ten, kur kažkada buvo sovietinių laikų abšepito restoranas, dabar jau iškultas vienas langas (o gal stiklas pats iškrito). Anais metais stiklas dar ten buvo. Negali sakyti, kad gyvenimas stovi vietoje.
Paplūdimys tuščias, tuščias, tuščias, ir tokiame karštame ore absoliučiai tuščias paplūdimys (na, žmonės kas 300 metrų) sudaro visišką privačios salos iliuzija. Jau yra persirengimo būdelės, ir jau pravažiuoja keturračiu uniformuotas policininkas, jau ruošiasi darbu gražiai išdažyta gelbėjimo stotis, jau suvežti ledų vagonėliai, ir paskutiniai darbai - atnaujinami perėjų dryžiai, kvepiantys dažais - palieka ramaus pasiruošimo įspūdį.
Prieplaukoje paskutinės jachtos, dar sekmadienį buvusios iškeltos ant krantinės, pirmadienį jau atsidūrė vandeny, ir jau pripūsta vaikams šokinėjimo pilis, kuria karališkai dalinasi gal trys šokinėjančio amžiaus vaikai visame miestelyje.
Praeis dar savaitė ar dvi, ir kurortą užplūs žmonės, brangūs automobiliai ir pinigai, kaip ir kiekvienais metais. Nidos bankomatai dirbs sparčiau, nei kišenvagiai per Kaziuko mugę, vaistinėse stovės eilės perkančių vaistus nuo vabzdžių įkandimų, pleistrus nubalnotiems keliams ir kremus nuo nusvilimo saulėje.
Bet dabar viskas tuščia ir nuostabu, kaip scena tuščiame stadione prieš koncertą. Nida, susitvarkiusi ir pasipuošusi, prisimerkus žiūri į mane ir dar tik žada nepamatuotą vasaros šėlsmą.
* Specialistai (t. y., šio straipsnio autorius) ilgamečių tyrimų procese nustatė, kad keturių asmenų šeima, norinti vasaros mėnesiais gyventi daugiau nei viename kambaryje, vieną-du kartus per dieną maitintis restorane, nesirinkdama brangių gėrimų restoranuose, tačiau nestabdydama dviračių nuomos, gultų, skėčių ir ledų vaikams, gali apsieiti Nidoje maždaug su tūkstančiu litų vienai dienai.
Daugiau panašių apžvalgų rasite čia.