- Ko jis prikibo? – klausiu.
- Gal įtarė, kad pakarsiu pilotą.
- Kodėl tada nenusegė kelnių diržo?
- Daviau dolerį.
Tik dabar pastebiu, kad Vytas į lėktuvą lipa be savo oranžinių batų.
Jau naktis; už nugaros rimsta Katmandu chaosas, ten, tamsoje, turėtų būti apledijusių Himalajų juosta. Galvoje jokių prakilnių minčių, nes mano raumenys išsekę ir aš noriu kuo greičiau nuslinkti iki man skirto krėslo 43D.
Taip pasibaigė šis kelio gabalas; ir visa, ką aš jame patyriau, buvo per daug fantastiška, kad nepapasakočiau.